GROŽIS ATĖJO PAS MANE...

2009 m. liepos 30 d. – gruodžio 10 d. Užutrakio dvaro sodybos rūmuose vyko pirmoji tapybos darbų paroda „Grožis atėjo pas mane...“. Parodoje pristatyti žymaus Lenkijos tapytojo Wojciech Weiss „baltojo laikotarpio“ (1905-1912) ir jo žmonos bei mokinės Aneri (Irena Weissowa) darbai. Šios unikalios menininkų šeimos darbų paroda – tai pirmas tarptautinio masto kultūrinis renginys, vėl įkvėpęs gyvybę į atgimstančią Užutrakio dvaro sodybą.

Parodą „Grožis atėjo pas mane...“ organizavo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, Wojciech Weiss muziejus ir Wilanow muziejus-rūmai Lenkijoje. W. Weiss (1875-1950) – žymus Lenkijos tapytojas ir grafikas, kurio brandžiausi darbai, nutapyti XX a. pr., vadinami „baltojo laikotarpio“ paveikslais. Iš šių darbų ir iš dalies jo žmonos bei mokinės Irenos Weissowos darbų sudaryta ši paroda Užutrakio dvaro sodybos rūmuose. Menininkų Wojciech Weiss ir Irenos Weissowos anūkės bei kolekcijos savininkės Zofijos Weiss iniciatyva, paroda jau buvo eksponuota Wilanow muziejuje-rūmuose ir sulaukusi didelio pasisekimo apkeliavo kitus Lenkijos muziejus.

,,Baltasis laikotarpis“ Užutrakio dvaro sodyboje

Užutrakio dvaro ansamblis sukurtas 1898-1902 m. grafų Tiškevičių. Rūmai pastatyti pagal žymaus Lenkijos architekto Józef Huss projektą. Architektas J. Huss savo amžininkų buvo aukštai vertinamas kūrėjas, pripažintas geriausiu Varšuvos architektu, tęsusiu klasikines XIX a. architektūros tradicijas. Rūmus supantis parkas sukurtas garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Édouard Fransua André. Užutrakis tapo darnaus gamtos ir architektūros ansamblio Lietuvoje etalonu. Čia netikėtai susijungia žemė ir vanduo.

Rūmų interjeruose vyravo balta ir aukso spalvos, interjerai buvo dekoruoti Liudviko XVI stiliumi, kuriuo labai žavėjosi grafas Juozapas Tiškevičius. Salės puoštos veidrodžiais, gobelenais. Rūmuose buvo gausios angliškų graviūrų bei Delfo fajanso kolekcijos, žymių meistrų paveikslai, turtinga biblioteka. Parko parteriuose prašmatnūs gėlynai, balto marmuro skulptūros bei vazos.

Užutrakis klestėjo trumpai – Pirmasis pasaulinis karas atnešė į dvarą suirutę, vertingi interjerai buvo išgrobstyti. Tiškevičių šeima rūmuose gyveno iki pat Antrojo pasaulinio karo. Pokaryje Užutrakis patyrė daugybę sovietinių destrukcijų, kol galiausiai buvo paliktas likimo valiai.

Šiandien Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos pastangomis Užutrakis atgimsta. Atkuriamos kadaise sudaužytos skulptūros, vėl žydi rožės, vėl saulėje akinamai spindi balti rūmų fasadai. Su šia paroda į Užutrakio rūmus grįžo gyvenimas: ant sienų kabo paveikslai, kambarius puošia gėlės, aidi žmonių žingsniai. Ši skaidri, inspiruota gamtos, meilės ir šviesos, XX a. pradžios tapyba, aukštą kultūrą menantiems namams suteikė ypatingo jaukumo ir privertė patikėti, kad kultūrinis gyvenimas Užutrakyje niekada daugiau nenutrūks.

Wojciech Weiss – ,,Baltojo laikotarpio“ tapyba (1905 – 1912)

Wojciech Weiss (1875-1950) – žymus lenkų tapytojas ir grafikas, glaudžiai susijęs su Krokuvos dailės akademija. Menininkas gimė emigracijoje Rumunijoje, mokslus pradėjo Lvove, po to persikėlė į Krokuvą, kur baigė Krokuvos dailės akademijos studijas, o vėliau tapo šios akademijos profesoriumi ir rektoriumi. Krokuva bei greta esančių Zabžydovskos Kalvarijų kraštovaizdis tapo menininko įkvėpimo šaltiniu.

Būdamas vienu geriausių Lenkijos modernistų W. Weiss savo ankstyvuose darbuose perteikė dekadentišką epochos atmosferą, tuo pačiu metu iškeldamas ekspresionistines tendencijas. 1899 metais, gavęs stipendiją iš grafų Tiškevičių fondo, W. Weiss tris metus mokėsi Paryžiuje, Florencijoje ir Romoje. Po 1905 metų jis palinko prie koloristinės tapybos, ypatingą spalvos transformaciją išreikšdamas „baltajame laikotarpyje“ (1905-1912). Vėliau, Nicoje, menininkas susidūrė su Anri Matisu, kurio modernus požiūris į spalvą padarė žymią įtaką jo tapybai. W. Weiss darbuose pradėjo dominuoti kraštovaizdžiai ir aktai, artimi Sezano ir Renuaro tapybos manierai. Menininkas kūrė taip pat ir dideles kompozicijas, intriguodamas žiūrovą jose paslėptu simbolizmu.

Emocionalus W. Weiss santykis su gamta buvo svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis. Šis “pranciškoniškai – japoniškas” palinkimas prie gamtos bei universalių prasmių paieškos kiekviename jos elemente išskiria W.Weiss iš kitų lenkų menininkų. W. Weiss žavėjimasis Japonijos menu, kurį jis atrado Felikso Manggha Jasieńskio dėka, yra raktas į šio menininko ,,baltojo laikotarpio“ kūrinius.

Nuo ,,baltojo laikotarpio“ menininko kūryba skilo į du kontrastingus periodus. Ankstyvasis modernistinis – “Młoda Polska” periodas išsivystė simbolizmo ir ekspresionizmo sandūroje bei buvo įkvėptas dekadentinės Stanisław Przybyszewski prozos ir dramatiškos Muncho tapybos. Vėlesnis – postimpresionistinis, susiformavo klasikinio stiliaus motyvus pinant su muziejiniu menu ir siurrealizmu, ryškinant vaizdingąsias darbų savybes.

Sunku nustatyti, kada tiksliai prasidėjo „baltasis laikotarpis“. Jis šmėkšteli apie 1905 metus, išryškėjus pirmiesiems menininko bandymams tapyti šviesesniu koloritu. W. Weiss tapė žiemos ir ankstyvo rudens peizažus – šie kuklesnio spalvingumo gamtos sezonai teikė menininkui galimybę gilintis į siauresnio spektro spalvų paieškas. Tapytoją inspiravo šviesos ir ant sniego krintančio šešėlio analizė, jis žavėjosi suartos žemės paprastumu, aštriu žiemkenčių žalumu, medžių baltumu.

W. Weiss ,,baltojo laikotarpio“ darbuose vyrauja žmonos portretai su jo stiliui būdinga kompozicija. „Kaip ir meilėje, tapyboje nėra jokių taisyklių, nes tai per daug spontaniški, emocingi aktai“,- rašė dailininkas savo eskizų knygutėje,- „Paveikslas turėtų kalbėti taip: – žiūrėk, štai taip aš myliu. Tapyti – tai palaima, nes gali įkūnyti savo meilę“. W. Weiss tapė žmoną, atrasdamas grožį kasdieniame gyvenime, su kasdienos ritmu susijusiose paprasčiausiose situacijose. Palaipsniui toldamas nuo modernizmo kryžkelių, jis ėmė atrasti naujas prasmes savo namų Zabžydovskos Kalvarijų aplinkoje. Jaukūs namai, alsavę asmeniniu ir gamtos ritmu, bei brandžios meilės potyris apibrėžė menininko pasaulį ir vedė prie fundamentalių pokyčių W.Weiss kūryboje.

W. Weiss „baltąjį laikotarpį“ kai kurie menotyrininkai vadina Lenkiško impresionizmo pavyzdžiu ir atseka panašumus su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.

Aneri (Irena Weissowa)

Irena Weissowa (1888-1981) gimė Lodzėje, Silberberg šeimoje, kurioje augo dar trys seserys. Irenos sprendimas dėl savo ateities buvo staigus ir bekompromisis – 1906 metais ji paliko savo gimtąjį miestą visiems laikams. Pirmiausia jauna moteris nuvyko į Varšuvą, vėliau į Miuncheną ir galiausiai į Krokuvą. Ji atsidūrė naujame ir patraukliame pasaulyje, pradėjo tobulinti savo talentą, nuolat ieškojo tinkamų išraiškos formų. Menas ją įtraukė į savo magišką pasaulį. Varšuvos dailės mokykloje Irena nuolat bendravo su tokiais menininkais kaip Konrad Krzyżanowski, Karol Tichy, Xavery Dunikowski.

1906 metų rudenį, po trumpų studijų vengrų profesoriaus Szymono Hollosy studijoje, Miunchene, Irena atvyko į Krokuvą. Aukštas Krokuvos menininkų lygis buvo vertinamas tiek Lenkijoje, tiek ir užsienyje. Deja, kaip ir dauguma kitų aukštesnio mokslo lygio mokyklų, Dailės akademija tuo metu dar buvo neprieinama moterims. Taigi, jaunos meno studentės turėjo lankyti Adriano Baranieckio aukštesniąją moterų mokyklą arba privačius žymių menininkų ir profesorių kursus. Irena atsidūrė W.Weiss studijoje. Delikatus susižavėjimo jausmas, kuris ėmė megztis tarp jų nuo pat pirmo susitikimo, peraugo į stiprų emocinį ryšį. Begalinės meilės kupinos vestuvės įvyko 1908 metų gegužę.

Palaipsniui Irena įsiliejo į Zabžydovskos Kalvarijų ritualą. Čia ji intensyviai tapė, įdėmiai sekdama savo vyro bei mokytojo motyvus, kuriuos, nepaisant stiprios jo asmenybės autoriteto, ji interpretavo ir perteikė sava kalba. Tačiau tapyba neužėmė visos dienos, ji toliau pozavo W.Weiss paveikslams ir atsidavusiai asistavo jo kūrybai.

1914 metais Irena su vyru išvyko į Vieną, kur įstojo į Kunstgewerbeschule. 1921 metais gimė jų pirmasis vaikas – mergaitė Hanusia, o 1927 metais Irena pagimdė sūnų Stasą. Laikas nepermaldaujamai bėgo, praėjo Antrojo pasaulinio karo košmaras, 1950 metais Irena tapo našle. Menininkė nesiliovė kurti, ji tapė pamėgtus kraštovaizdžio ir gėlių motyvus. Irenos gyvenimas nutrūko 1980 metų rudenį Zabžydovskos Kalvarijose, sulaukus 92 metų. Irena Weisova paliko namus, kur kiekvienas daiktas, kiekvienas paveikslas telkė jos mintis į tą gelmę iš kurios kilo jos kūryba, lydėjusi ją visą gyvenimą.

Organizatoriai:

Rėmėjai:

Informaciniai rėmėjai: