TRAKAI NUO XVIII A. PABAIGOS IKI PIRMOJO PASAULINIO KARO

Miesto statyba ir architektūra

150-189psl.
Išnašas [165-334] žr. knygos 205-207 psl.
iliustracijas žr. knygoje
(ištrauka iš knygos Algimantas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis, Trakų miestas ir pilys, Vilnius, Mokslas, 1991, psl. 296

1795 m. apskrities centru tapusiems Trakams, kaip ir kitiems Lietuvos gubernijos ir apskričių miestams, turėjo būti pritaikyti Rusijos imperijoje 1785 m. įsigalioję „Malonės rašto miestams" nuostatai. Pagal šiuos nuostatus gubernijų ir apskričių miestai turėjo būti statomi vadovaujantis projektiniais planais, parengtais, remiantis esamosios padėties planais. Kadangi XIX a. pirmojoje pusėje ir viduryje buvo sudaryta keletas Trakų esamosios būklės ir projektinių planų, tai pagal šiuos dokumentus nuo XIX a. pradžios jau galima ne tik išsamiau, bet dažnai ir tiksliau aptarti, skirtingai nuo ankstesnių laikotarpių, Trakų gatvių tinklą, užstatymą, iš dalies ir vaizdą.

Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, Trakai, kaip minėta, buvo menkas ir sunykęs po 1794 m. gaisro, labiau panašus į miestelį miestas. Todėl natūralu, kad 1801 m. būtent Trakams, vienam iš pirmųjų Lietuvos miestų (kaip ir Ukmergei 1800-1801 m. [165], buvo parengtas projektinis planas. Šio Trakų plano originalas yra dingęs [166], likusi tik jo kopijos kopija. Plano autorius tiksliau nežinomas. 1802 m. Vilniaus civilinis gubernatorius Dmitrijus Lanskojus laiške Lietuvos generalgubernatoriui L. Benigsenui nurodė, kad 1801 m. Trakų projektinį planą parengęs jo (D. Lanskojaus) pirmtakas Ivanas Frizelis [167]. Tačiau vargu ar vienas iš aukščiausių gubernijos administracijos valdininkų butų galėjęs atlikti matininko darbą. Veikiau Trakus, kaip ir daugumą Rusijos miestų, planavo gubernijos ar apskrities matininkas. Kadangi tada, Lietuvoje tik kuriantis carinei administracinei sistemai, Trakai ir kitos apskritys matininkų dar galėjo neturėti, manoma, kad šio miesto, kaip ir 1800-1801 m. Ukmergės, projektinį planą darė ne apskrities, o Lietuvos gubernijos matininkas M. Markevičius. Tuo tarpu gubernatorius I. Frizelis jį tik pasirašė kartu su kitais administracijos atstovais kaip oficialus pareigūnas.

Iki šiol specialistai 1801 m. projektinį planą vertino nevienodai. J. Tochtermano nuomone, ampiro stiliaus stačiakampis gatvių tinklas netiko prie reljefo [168], Kai kurie kiti tyrėjai teigė, kad projektas padarytas „lanksčiai": nors pagrindinės miesto gatvės paplatintos ir patiesintos, bet derintas prie jų ankstesniųjų trasų ir sudėtingo reljefo; keturkampiai kvartalai sudaryti tik iš šalutinių gatvių [169].

Prieš aptariant 1801 m. Trakų projektinį planą (28 pav.), reikėtų pažymėti, kad jis tikriausiai rėmėsi tikrosios (esamosios) būklės planu, tačiau pastarasis kol kas neaptiktas, apie jo sudarymą, žinių nėra. Todėl planuojamo miesto faktiškąją padėtį tenka apibūdinti vien pagal projektiniame plane esančius elementus, nors jie ir ne visi pavaizduoti: yra tik pagrindinė gamtinė situacija ir turbūt dauguma pastatų, o beveik nėra reljefo ir esamų gatvių trasų.

Projektiniame plane pavaizduota gamtinė situacija liudija, kad vietoj protėkio tarp dviejų didesniųjų salų, kuriose anksčiau buvo išsidėstęs miestas, susidariusi Ponežerio pelkė iki XVIII a. pabaigos jau tikriausiai buvo gerokai sumažėjusi (plane ji net nepažymėta), o brasta pietiniame gale tapo siauru sausumos ruožu. Vadinasi, Trakų miesto teritorija virto pusiasaliu, kuris pailgėjo, prisijungus prie jo šiauriniame gale buvusiai salai. O kad Trakų miestas turbūt nuo XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios jau buvo pusiasalyje, matyti ir iš visų vėlesnių miesto planų, be to, taip jo urbanistinė situacija apibūdinta ir 1825 m. Trakų statistiniame aprašyme [170]. Išimtį sudaro tik 1800 m. Trakų parapijos žemėlapis, kur, tikriausiai pagal gerokai ankstesnius duomenis, miestas vis dar vaizduojamas vienoje didelėje saloje, kurią su sausuma pietiniame ir šiauriniame gale sieja tiltai (29 pav.).

Dauguma 1801 m. projektiniame plane užfiksuotų esamų pastatų stovėjo šiauriniame pusiasalio gale (karaimų teritorijoje) ir miesto centre, nuo dominikonų bažnyčios pusiasalio pilyje iki parapijos bažnyčios, be to, šiek tiek į pietus nuo jos palei Bažnyčios ir Vilniaus gatvių vietose apytikriai suplanuotas naujas gatves. Palei Vilniaus gatvės vietoje numatytą gatvę iki pietinio pusiasalio galo pastatai stovėjo retai, be to, - tik vakarinėje gatvės pusėje, paežerėje. Pietinėje pusiasalio dalyje buvo bernardinu kompleksas ir kelios sodybos. Taigi nuo 1794 m. gaisro iki 1801 metų Trakų miestas buvo šiek tiek atsikūręs; galimas daiktas, kad ne tik bažnyčios, bet ir kai kurie plane pažymėti miestiečių sodybų namai galėjo būti ir nesudegė. Dauguma namų stovėjo galais į gatvę.

Pagal 1801 m. projektinį plane beveik visą pusiasalį, išskyrus nedidelę Bernardinų ežero pakrantės juostą, buvo numatyta padalyti sklypais. Pusiasalio pilies - dominikonų vienuolyno,- parapijos bažnyčios ir bernardinų vienuolyno sklypų ribos, atrodo, nepakeistos. Pagrindinės miesto gatvės, išskyrus kai kurias atkarpas, iš esmės priderintos prie senųjų trasų, o iš dalies ir prie reljefo, nors pavaizduotos gana schemiškai [171]. Iš projekto ne visai aišku, ar priešais parapijos bažnyčią pažymėta didoka trapecinė aikštė buvo tik suplanuota, ar ji tada jau ir egzistavo, nes jos vakarų šone matyti esami pastatai. Greičiausiai aikštė buvo vis dėlto tik numatyta suformuoti, o tam šiek tiek pakeista - priartinta prie bažnyčios - pagrindinės gatvės kryptis. Dėl to vakarinėje gatvės pusėje stovintys pastatai atsidūrė numatytos aikštės šone. Be šios aikštės, Trakuose buvo suplanuota dar viena nauja didoka trapecijos formos aikštė miesto pietryčių dalyje, prie gerokai patiesintos Bažnyčios gatvės. Tačiau buvo numatyta likviduoti senąją trikampę turgaus aikštę priešais pusiasalio pilį. Nepaisant kai kurių nukrypimų nuo susiklosčiusio Trakų gatvių tinklo, 1801 m. projektinis planas, nors ir parengtas sekant daugeliui XIX a. rusų miestų būdinga vėduokline gatvių tinklo sistema, nebuvo visai svetimas Trakų gamtinei situacijai ir miesto tikrajai būklei.

Kadangi projektuojami pastatai plane nepažymėti, neaišku, kaip buvo numatyta formuoti miesto visuomeninį centrą, kuri iš aikščių skirta prekybai. Pagal bendruosius to meto carinės Rusijos imperijos miestų statybos principus tuščiuose sklypuose tikriausiai būtų buvę statomi vieno ar dviejų aukštų visuomeniniai pastatai ir gyvenamieji namai, tad naujoji statyba didesnio kontrasto su esamu tradiciniu užstatymu, matyt, nebūtų sudariusi.

Miesto gyventojai 1801 m. projektiniu planu buvo nepatenkinti, nes daugelio jų sklypai buvo sumažinti; apie gyventojų nepasitenkinimą galima spręsti iš 1802 m. generalgubernatoriaus susirašinėjimo su civiliniu gubernatoriumi [172]. Pastarasis nurodė, kad dėl gyventojų skundo projektinis planas nerealizuojamas; gubernatorius pats ketino vykti į Trakus ir patikrinti projektą natūroje.

Nors valdžia nurodė, kad nuo XIX a. pradžios tušti miesto sklypai turi būti užstatyti, tačiau darbai nepajudėjo. Juos gerokai sutrukdė ir Napoleono armijos žygis į Rusiją bei suvargusių prancūzų, grįžtančių per Trakų miestą, padaryti nuostoliai. Nors, sprendžiant iš bendrų duomenų, Trakai gerokai nukentėjo, bet tiksliau nežinoma, kuriai miesto daliai buvo labiau pakenkta. Pačiame centre, kaip matyti iš 1812 m. piešinio, vaizduojančio parapijos bažnyčią, keletą miestiečių namų prie jos ir tiltą miesto viduryje, sugriautų ar sudegintų namų nebuvo (30 pav.). Pavaizduoti namai vienaaukščiai, mediniai, pusvalminiais, lentelėmis dengtais stogais; prie gatvės jie stovėjo gana tankiai.

Panašiai užstatyta, sprendžiant iš 1816 m. tikrosios būklės plano galėjo būti ir parapijos bažnyčios valda. 1816 m. sudaryti šio plano buvo pasiųsti Vilniaus universiteto geometro pagalbininkai Teraikovskis ir Banevičius [173], o jų gana netiksliai atliktą dokumentą pasirašė geometras Jonas Šantyra [174]. Kadangi plane (31 pav.) turėjo būti užfiksuotos visos bažnyčios valdos (net ir už miesto), tai jame, nepaisant schemiškumo, matyti svarbiausia Trakų ežeryno dalis, į miestą sueinantys keliai, kai kurie kiti gamtiniai bei geografiniai elementai. Plano centre (32 pav.) pavaizduota visa miesto teritorija pusiasalyje. Nors pusiasalio kontūras čia gana netikslus, bet pažymėtos visos svarbiausios gatvės, galbūt ir visos miesto sodybos, tik bažnyčios valdoje jos nurodytos su sklypais, pastatai paryškinti, o kitame plote sklypų ribos nežymėtos ir pastatai apvesti tik kontūro linija.

Iš 1816 m. plano, nepaisant jo schemiškumo ir kai kurių netikslumų, matyti, kad, kaip ir anksčiau, mieste buvo 3 pagrindinės gatvės - Karaimų, Vilniaus ir Bažnyčios, ši vėliau vadinta Jurisdikos gatve. Abi pastarąsias pagrindines gatves jungė kelios šalutinės. Tikriausiai kai kurios šalutinės gatvės, iš jų ir esančios ankstesnėje totorių teritorijoje, plane nepažymėtos. Visos, nors ir gana schemiškai nubraižytos gatvės, išskyrus Karaimų, buvo vingiuotos, o tai rodo, kad jos galėjo būti gerai prisiderinusios prie pusiasalio kontūro ir reljefo. Į pietus ir į šiaurę nuo parapijos bažnyčios nurodytos dvi netaisyklingos formos aikštės. Viena iš jų - didesnioji, panaši į keturkampe - plytėjo prie susikertančių Bažnyčios ir Vilniaus gatvių; antrąją - mažesnę ir beveik trikampę aikštę - sudarė išplatėjusi šalutinė gatvė, įeinanti į Bažnyčios gatvę. Tačiau plane nėra senosios trikampės aikštės priešais pusiasalio pilies teritoriją. Neabejojama, kad ši aikštė tada buvo, kadangi iki šių dienų joje esantis koplytstulpis minimas 1811 m. [175] ir 1816 m. (t. y. dar prieš sudarant aptariamą planą ir jo sudarymo metais); koplytstulpis stovėjo priešais Kučinskio išsinuomotą sodybą [176]. Be sąlygiškai pažymėtų bernardinų bei dominikonų vienuolynų ir kiek detaliau pabraižytos parapijos bažnyčios, priešais ją - kitoje Bažnyčios gatvės pusėje, sklype tarp šios gatvės ir Bernardinų ežero, stovėjo klebono sodybos trobesiai. Daugiau visuomeninių pastatų miesto teritorijoje nepavaizduota; nenurodyti net pusiasalio pilies statiniai, o salos pilis pažymėta sąlygiškai.

Sprendžiant iš to, kad pagal 1816 m. planą mieste buvo daugiau namų, negu nurodyta 1801 m. projektiniame plane, susidaro įspūdis, kad po 1812 m. Trakuose atsistatė daugelis nuo 1794 m. gaisro iki 1801 m. neatstatytų sodybų. Kita vertus, neaišku, ar kitų, ne bažnyčios valdoje nurodytų, pastatų žymėjimas nebuvo sąlygiškas.

1817 m. kilus ginčui tarp Trakų miesto ir apylinkių dvarininkų dėl to, kad pastarieji, turėdami smukles netoli miesto, nenorėjo už jas mokėti mokesčių, į Trakus atvykęs Vilniaus gubernijos matininkas G. Velikorodovas pažymėjo dviejų varstų ribas, kuriose esančių smuklių savininkai privalėjo mokėti mokesčius kartu su miestu. Pietinė riba buvo matuojama nuo pylimo prie pietinės pusiasalio sąsmaukos, o šiaurinė - nuo pusiasalio pilies centro. Šios ribos buvo užbrėžtos ir Trakų apskrities kamarninko Adolfo Poplavskio 1819 m. sudarytame miesto bei apylinkių plane (33 pav.) [177]. Trakų ežerynas ir kiti apylinkės elementai čia pavaizduoti šiek tiek tiksliau negu ankstesniame plane.

Palyginus 1819 ir 1816 m. plano fragmentus, t.y. tą pačią miesto teritoriją pusiasalyje, matyti, kad 1819 m. (34 pav.) pagrindinės gatvės, nors ir išvestos tik brūkšniuota linija, labiau vingiuotos; panašiai pažymėtos ir šalutinės gatvės, be to, jų daugiau, ypač buvusioje totorių teritorijoje, tiksliau nurodyti pusiasalio ir salos pilių statiniai. Kita vertus, 1819 rn. plane nėra vienos iš šalutinių gatvių, pažymėtos 1816 m. tarp Vilniaus ir Bažnyčios gatvių, prie kurios tada buvo 3 sodybos, labai sąlygiškai šiame plane išdėstyti gyvenamieji namai. Tad nei 1816, nei 1819 m. faktiškosios būklės planai, sudarydami iš esmės gana tikrą įspūdį apie Trakų gamtinę situaciją, gatvių tinklą ir statinių pobūdį, vis dėlto tikslaus miesto vaizdo neduoda. Jo nesusidaro ir iš miesto tikrosios būklės plano, parengto apie 1821 - 1822 metus apskrities matininko Ignoto Vrublevskio.

Nors šis planas be datos, bet manoma jį buvus sudarytą kaip tik tada, nes jame dar nepažymėtas 1823 rm. pastatytas kalėjimas, o nurodytas našlės Janovskienės namas: burmistras Janovskis tikriausiai mirė visai prieš pat 1821 metus, turbūt jau pradėjus braižyti planą, kadangi matininkas dar rado reikalą jo namą užfiksuoti. Be to, greičiausiai pasinaudojant šiuo, gal dar ir nebaigtu planu, buvo parengtas 1821 m. Trakų projektinis planas Į178], 1821 - 1822 m. Trakų tikrosios būklės plane (35 pav.) [179] pavaizduotas ne tik pusiasalyje išsidėstęs miestas, bet ir į šiaurę bei į pietus nuo jo plytinčios ganyklos. Tad iš šio plano bene pirmą kartą galima susidaryti išsamų vaizdą apie valakų reformos laikų miesto teritoriją. Tada abiejuose miesto galuose, už tuometinių salų ribos miestiečiams buvo duota 20 valakų žemės: 10 valakų šiaurinėje pusėje - karaimų bendruomenei ir tiek pat pietinėje - magdeburginiam miestui. Be to, susidaro tikslesnis vaizdas negu iš 1816 bei 1819 m. planų ir apie ėjusius į miestą iš abiejų jo pusių kelius.

Padidintoje 1821-1822 m. plano kopijoje (36 pav.) matyti, kad pagrindinių gatvių trasos iš esmės atitinka 1816 ir 1819 m. pavaizduotąsias, bet labiau skiriasi šalutinės gatvės. Tikriausiai jos tiksliau pažymėtos ankstesnėje totorių teritorijoje (kuri vis dar buvo beveik tuščia - be pastatų), taip pat vidurinėje miesto dalyje tarp Vilniaus ir Bažnyčios gatvių. Užfiksuoti ir gatvių paplatėjimai priešais dominikonų bažnyčią, kur buvo senoji miesto turgaus aikštė, ir į šiaurę bei į pietus nuo parapijos bažnyčios. Tačiau pastarasis paplatėjimas visai nepanašus į aikštės pavidalo erdvę, o iš to turbūt reikėtų daryti išvadą, kad 1816 m. plane jis pernelyg išryškintas.

1821-1822 m. plano gatvių tinklas plastiškas ir gerai prisitaikęs prie vietovės. Tik Karaimų gatvės pietinė pusė tiesi. Atrodo, kad ši gatvė ir Vilniaus gatvės atkarpa tankiau užstatytame centre tebuvo grjstos, o pietinė pagrindinės gatvės dalis ir šalutinės gatvės - natūralaus grunto. Taip iš esmės nurodoma ir 1825 m. miesto statistiniame aprašyme [180] bei 1837 m. miesto ataskaitoje [181]. Nors dar 1819 m. Trakų burmistras rašė generalgubernatoriui, kad kiekvienas miestietis įpareigotas grįsti gatvę prieš savo namą, bet dėl neturto jie to negalį padaryti [182].

1821-1822 m. plane dauguma viso miesto pastatų parodyta panašiai kaip ir 1801 m. projektiniame plane, dviem gana kompaktiškomis grupėmis: šiauriniame pusiasalio gale ir miesto centre, palei Vilniaus gatvę - nuo pusiasalio pilies teritorijos iki parapijos bažnyčios vakarinės pusės. Tarp abiejų šių grupių - beveik tuščias tarpas Karaimų gatvės pietinėje dalyje. Menkai užstatyta ir miesto dalis į pietus nuo parapijos bažnyčios. Tik palei Bažnyčios gatvę šioje vietoje kiek tankiau stovi apie 10 sodybų, o prie Vilniaus gatvės - kur ne kur viena kita. Stambesnį kompleksą šioje teritorijoje sudaro tik bernardinų vienuolynas su bažnyčia ir statiniai į šiaurę bei į pietus nuo jo. Pietinėje miesto pusėje, už pusiasalio ribų stovi vėjo malūnas, o šiaurinėje - Užtiltėje - kelios sodybos ir karaimų kapinės.

Palyginus 1801, 1816, 1819 ir 1821 - 1822 m. planus pastatų pasiskirstymo teritorijoje požiūriu, susidaro įspūdis, kad nuo 1801 m. iki 1821 - 1822 m. miesto užstatytas plotas beveik nepasikeitė, o 1816 ir 1819 m. planuose jis nepagrįstai pažymėtas didesnis, negu iš tikrųjų buvo.

1821-1822 m. plano paaiškinime, be parapijos bažnyčios, vienuolynų, klebonijos, buvusio burmistro namo (šiaurinėje Vilniaus gatvės pusėje, priešais aikštę į šiaurę nuo bažnyčios), nurodytas dar ir netoliese pastarojo esantis magistrato ir tuometinio burmistro namas, o į vakarus, ties Vilniaus gatvės posūkiu - magistrato raštininko namas. Miesto archyvas buvo pusiasalio pilies pietiniame bokšte, buvusio karaimų vaito namas - prie kenesos. Dauguma pastatų, kaip ir 1816 bei 1819 m. planuose, atgręžti galais į gatvę.

Pasinaudojęs, kaip minėta, 1821 - 1822 m. tikrosios būklės (gal dar nebaigtu) planu, Trakų apskrities matininkas Ignotas Vrubievskis 1821 m. parengė naują projektinį planą (37 pav.), kuriame atkartotos kai kurios 1801 m. plano idėjos: iš esmės derintas! prie esamų pagrindinių gatvių trasų, tik kai kur jos patiesintos. Kita vertus, numatyta naujų, tiesių gatvių, kurios su esamomis turėjo sudaryti Rusijos miestams gana būdingą vėduoklinę gatvių tinklo kompoziciją. Ji primena panašiai sukurtus Jaroslavlio, Odojevo ir Bogorodicko planus, bet panašiausia į Tverės miesto 1767-1777 m. planą. Tik Trakuose (skirtingai nuo Tverės, kur vėduoklę sudarė trys gatvės) buvo dvi pagrindinės gatvės - į bažnyčią vedančios kompozicijos ašys. Taigi pagal 1821 m. projektinį planą Trakuose buvo numatyta sukurti gana stereotipišką XIX a. pirmosios pusės „rusų miestą", pritaikant Trakų gamtos sąlygoms visai netinkamą gatvių schemą, nesiderinančią su sudėtingu reljefu. Ją sudarant, neatsižvelgta į statybai netinkamus pusiasalio plotus, tik šiek tiek laikytasi kai kurių esamų gatvių trasų [183]. Iš dalies gal dėl to ir nauja Totoriškių ežero pakrantės gatvė tarsi „netilpo" į miesto plano kompoziciją - ji buvo nuvesta tiesiog į ežerą. Be to, nedideliame mieste buvo numatytos net 5 aikštės; keturios iš jų išdėstytos kompoziciniu požiūriu svarbiose vietose: pietinėje pusiasalio dalyje, abipus bažnyčios ir ties pusiasalio pilimi, kurioje suplanuotas apskrities administracinių įstaigų kompleksas bei parkas. Dvi aikštės iš penkių buvo didelės ir neatitiko gana smulkių pusiasalio gamtos formų. Ypač tai pasakytina apie prekybai skirtą sudėtingos formos dviejų dalių aikštę abipus Bažnyčios gatvės miesto pietryčių dalyje. Pagal projektinį planą buvo numatyta sunaikinti didesnę pusiasalio pilies dalį, sumažinti bernardinų vienuolyno sklypą, o kalėjimo pastatus statyti prie Totoriškių ežero. Ne visa pusiasalio teritorija buvo padalyta sklypais: pakrantėse daug kur paliktos apsauginės juostos (išskyrus šiaurinę dalį - karaimų teritoriją ir rytinės dalies atkarpą prie Bernardinų ežero). Daugelio planuojamų teritorijų sklypai numatyti standartinių matmenų ir proporcijų, o pastatai juose išdėstyti šonu į gatvę. Dėl to, išskyrus centrinės gatvės atkarpą, kurioje buvo palikti esami statiniai, taip užstačius miestą, tradicinis jo gatvių vaizdas būtų buvęs iš esmės pakeistas. Pastačius vieno ir dviejų aukštų pastatus, miesto panoramoje didesnių permainų neturėjo įvykti, gal tik paežerėje būtų labiau išryškėję nauji kalėjimo statiniai.

Galimas daiktas, kad įgyvendinant 1821 m. Trakų projektinį planą, būtų buvę reikalaujama statyti daugiau standartinės architektūros gyvenamųjų namų - vadinamųjų „pavyzdinių fasadų". Visoje Rusijos imperijoje šie namai turėjo būti statomi nuo 1809 m. pagal dar XVIII a. parengtą, o XIX a. pradžioje atnaujintą ir išleistą projektų katalogą. Tokių namų planus galėjo pasidaryti patys savininkai, o fasadai turėjo būti parinkti arba pritaikyti pagal katalogą. Nurodymas naudoti „pavyzdinius fasadus" buvo pakartotas 1812 m., išleidžiant antrąjį fasadų katalogą. Todėl Trakų, kaip ir kitų miestų, gyventojams buvo uždrausta statyti namus ne pagal „pavyzdinius fasadus". Tačiau 1821 m. projektinio plano, kaip ir ankstesnio - 1801 m., dėl nerealumo nebuvo paisoma. Miestiečiai statė naujus namus senųjų vietose, laikydamiesi ankstesniųjų, o ne naujų gatvių trasų, be to, „nenorėdami vilkti kariuomenės stovėjimo jungo", dažniau stengdavosi be leidimo perstatyti savo namus, įrengti juose krautuvėles ar smukles, į kurias būtų patogu įeiti iš gatvės. Todėl vietoj langų jie darydavo duris, tuo „bjaurodami pagrindinį fasadą", nesilaikydami „pavyzdinių fasadų", kuriuose, paėmus pagrindu tradicinį rusiško namo tipą, gatvės pusėje turėjo būti nelyginis langų skaičius. Pavyzdžiui, žydė Srolova 1827 m. perdirbdino savo namą į „šinką", o Abraomas Švarcas pradėjo statydintis namą ne pagal planą ir be leidimo [184]. Kita vertus, laikytis „pavyzdinių fasadų" trukdė ir siauri sklypai. Tai matyti iš 1865 m. Stakliškių žydo Gilerio Bernšteino ir Trakų vaistininko Juozapo Sero namų statybos dokumentų [185]. Nors ir buvo imamasi priemonių prieš „pavyzdinių fasadų" ir kitų valdžios reikalavimų nepaisymą, bet gyventojų „savavaliavimas" nemažėjo. O tai sudarė sąlygas ir toliau Trakų miestui formuotis gana savaimingai - pagal gamtos sąlygas ir esamą gatvių tinklą - bei daugiau ar mažiau išvengti svetimos architektūros poveikio.

XIX a. ketvirtąjį dešimtmetį miestas jau šiek tiek plėtėsi į pietus, jame labiau ryškėjo Vilniaus gatvė, taip pat nuo seno centre susidariusios, tik anksčiau buvusios be pastatų šalutinės gatvės. Apie to meto ir kiek vėlesnį - XIX a. penktojo dešimtmečio - miesto vaizdą ir būkle duomenų beveik nėra. 1833 m. tik 5 namai iš 115 buvo mūriniai (neskaičiuojant bažnyčių), o vėliau tokių namų proporcingai dar sumažėjo (1837-1840 m. 2 mūriniai iš 137-145). Taigi Trakai buvo ištisai medinis miestas. Miesto statinių būklė taip pat tikriausiai buvo prasta, nors daugiau duomenų yra tik apie tiltą. 1833 m. minima, kad tiltas tarp Galvės ir Totoriškių ežerų visai supuvęs ir rengiamas projektas naujam tiltui statyti. Kad senuoju tiltu nebūtų važinėjama ir vaikščiojama, nes galinti įvykti nelaimė, dalis jo buvo išardyta [186]. 1845 m. „Druskininkų šaltinių Udinės" leidinio korespondentas bejosi, kodėl Trakų tiltas vadinamas „geležiniu", - nebent tik dėl , kad jį statant buvę panaudota šiek tiek geležies, nes naujai statomo tilto geležiniu nepavadinsi. Korespondento nuomone, dėl visiškos harmonijos su saloje stūksančiais pilies griuvėsiais miestiečiai savo namų neremontavo - ant kai kurių, kaip ir ant pajuodusių pilies mūrų, buvo išaugę medeliai [187].

XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje apleisto miesto tvarkymu, atrodo, šiek tiek susirūpinta. 1835 m. svarstant Vilniaus gubernijos miestų tvarkymo reikalus, buvo susirašinėjamą su Trakų policija. Gorodničius pranešė Vilniaus gubernijos valdybai, kad mieste yra viena ilgesnė negu pusantro varsto gatvė ir nedidelė aikštė miesto centre; prieš keletą metų jos išgrįstos (tikriausiai - pergrjstos) ir gerai prižiūrimos, o kitų minėtos gatvės atkarpų grįsti visai nebūtina. Ir vis dėlto buvo duotas nurodymas Trakų apskrities matininkui parengti gatvių grindimo planą ir sąmata [188]. Atrodo, kad ši dokumentacija buvo baigta 1836 ar 1837 m., nes 1837 m. ji įteikta gubernijos valdybai [189]. Gatvių grindimo plano, kuris vėliau vadinamas „dideliu" [190], kol kas dar neaptikta, o dėl to sunku pasakyti, kokios priemonės buvo numatytos miesto gatvių būklei gerinti. Projektinę medžiagą tikriausiai dar rengė Trakų apskrities matininkas Ignotas Vrublevskis, kurį gubernijos valdyba 1839 m. atleido iš darbo, kaip negabų, nepatikimą tarnyboje, negerbiantį vyresnybės, tinginį ir išgeriantį [191]. Galimas daiktas, kad dėl matininko abejingumo, iš dalies ir jo sveikatos būklės (nuo 1836 m. I. Vrublevskis sirgo) bei dėl to, kad jis gyveno Vilniuje. Trakų miesto formavimas ir buvo paliktas savieigai.

1840 m. Vilniaus gubernijos matininkas K. Levickis nurodė, kad Trakai neturi caro patvirtinto plano [192], Tikriausiai turėtas omenyje projektinis planas. Vadinasi, buvo oficialiai pripažinta, kad 1821 rn. projektinis planas netekęs reikšmės. Iš tikrųjų tai buvo dokumentas, kuriuo niekas nesivadovavo nuo pat jo patvirtinimo. Tačiau naujo plano, 1839 m. panaikinus Trakų apskritį, nebuvo daroma. Tik 1842 ar 1843 m. atkūrus Trakų apskritį, o 1843 m. paskyrus naują apskrities matininką K. Strusevičių [193], pradėta rūpintis tokį planą parengti. 1844 m. Vilniaus gubernijos valdyba nurodė gubernijos matininkui pasirūpinti, kad būtų sudarytas Trakų esamosios būklės planas, projektinis planas su pjūviais ir aiškinamuoju raštu ir visa tai aptarta su apskrities bajorų vadu, gorodničiumi ir magistrato atstovu. Trakų projektinis planas turėjo būti sudarytas pagal tuos pačius principus kaip ir pavyzdinis Pariečės miesto planas. Trakų planus (esamosios padėties ir projektinį) duota sudaryti apskrities matininkui K. Strusevičiui [194].

Iš pradžių galbūt manyta naujo projektinio plano pagrindu imti 1821 -1822 m. esamosios padėties planą, tačiau susipažinęs su šiuo dokumentu, K. Strusevičius informavo Vilniaus gubernijos matininką K. Levickį, kad planas netikslus ir matuoti reikią iš naujo [ 195]. Trakų apskrities matininkas ir 1821 m. projektinį planą apibūdino kaip nerealų. Pasak matininko, prie to, kad šis planas nebuvo realizuotas, nemažai prisidėjęs ir Trakų gorodničius, kuris ne tik -nekreipiąs dėmesio į tinkamą miesto užstatymą, bet ir leidžiąs gyventojams remontuoti supuvusius bei griautinus pastatus, o prie pagrindinės gatvės, nesilaikydamas vyriausybės patvirtintų planų, leidžiąs statyti naujus namus. Dėl to miestas „niekada ir negalėsiąs būti užstatytas pagal projektą ir architektūros taisykles", juo labiau, kad karaimai statąsi pagal savo ypatingą skonį, laikydamiesi keisto Rytų architektūros stiliaus. Tokių pavyzdžių, pasak matininko, galima esą matyti ne tik tarp senų supuvusiu karaimų namų. Savotišką naują namelį Trakuose, prie Vilniaus užkardos, pasistatęs gėrimų atpirkėjas Spakovskis. Nors matininkas ne kartą įspėjęs gorodničių, kad neleistų statyti panašių namų, tačiau šis pareiškęs, kad apie žemės matavimą ir architektūros meną „jis pats gerai išmanąs", todėl ir leidęs Špakovskiui pasistatyti laikiną namelį prie Vilniaus užkardos. Tuo tarpu pagal statybos taisykles laikini pastatai buvo leidžiami statyti tik ten, kur vyksta prekymečiai [196]. Iš tokios apskrities matininko informacijos galima spręsti, kad karaimų namai tada gal dar turėjo tik jiems savitos architektūros bruožų.

Naujieji Trakų planai - esamasis ir projektinis - buvo sudaryti 1846 m. [197], Kaip matyti iš pirmojo plano (38 pav.), palyginus jį su 1821 -1822 m. planu, pagrindinių gatvių tinklas mieste per 25 metus visai nepasikeitė, o kai kurios pavienės atkarpos skyrėsi turbūt daugiausia dėl nevienodai tikslaus matavimo ar braižymo. Pavyzdžiui, 1846 m. Karaimų gatvė pavaizduota ne tokia tiesi, aiškiau pažymėta senoji turgaus aikštė, platesnė parodyta Vilniaus gatvė nuo aikštės iki dabartinės Maironio gatvės. Tai, kad 1846 m. buvo aiškesnė ir Bažnyčios gatvės trasa, galbūt liudija, jog ši gatvė kai kuriose vietose (prie parapijos bažnyčios ir buvusio bernardinų vienuolyno) miestui formuojantis galėjo pasikeisti; gal buvo kiek reguliuota pagal 1835 m. gatvių grindimo planą, nors apie tai autentiškų duomenų nėra, o gal ir savaime pasikeitė. 1846 m. esamosios padėties Trakų plane, palyginti su 1821 - 1822 m. būkle, matyti jau ir šalutinių gatvių tinklo skirtumų. Ne tik ryškesnės šių gatvių senosios trasos, bet pažymėtos ir kelios naujos gatvės miesto centre, į vakarus nuo pagrindinės. Be to, visos plane užfiksuotos gatvės labiau vingiuotos.

Gerokai daugiau skiriasi, palyginti su 1821 - 1822 m., Trakų užstatymas. 1846 m. jau labai ryški kompaktiška pagrindinę gatvę formuojančių pastatų zona tarp aikštės šiaurės rytų ribos ir gatvės posūkio į vakarus nuo parapijos bažnyčios. Daugiau pastatų buvo prie pietinės Vilniaus gatvės dalies, tačiau beveik visa pietinė pusiasalio pusė nuo dabartinės Maironio gatvės dar plytėjo tuščia. Labai išretėjusi buvo ir Karaimų gatvės šiaurinė dalis, kurioje 1821 - 1822 m. sodybų pastatai stovėjo gana tankiai. Greičiausiai per tą laiką kai kurie karaimai išsikėlė į miesto centrą. Taigi iki 1846 m. Trakuose labiau išryškėjo miesto centras palei pagrindine Vilniaus gatve.

Du matininkai - K. Levickis ir K. Strusevičius nurodomi esą 1846 m. projektinio plano (39 pav.) autoriai [198]. Šio plano aiškinamajame rašte sakoma, kad mieste buvo 134 narnai, o suplanuota 148. Konstatuota, kad negalima plėsti miesto ir didinti kvartalų skaičiaus, nes teritorija apsupta ežerų, pelkėta ir daubota. Be to, pažymėta, kad miestas arti Vilniaus, jame nesirenka turgus, nėra prekymečių, todėl už ežerų miesto plėsti „negalima ir nesą reikalo". Plane pažymėtos vietos ar sklypai apskrities įstaigoms, prekybos namams, krautuvėms, kalėjimui, miesto ligoninei ir sodui, cerkvei, sandėliams, mėsinėms ir skerdyklai statyti. Suplanuoto miesto teritorija užėmė 68 dešimtines ir 650 kv. sieksnių [199J.

1846 m. projektinis planas gerokai skyrėsi nuo abiejų ankstesniųjų - 1801 ir 1821 m.- planų. Prie išilgai pusiasalio einančios pagrindinės gatvės, kurią numatyta gerokai patiesinti ir paplatinti iki 10 sieksnių, priderintos kitos naujos - statmenos bei lygiagrečios - 6 sieksnių pločio gatvės. Visos šios gatvės pusiasalio centre ir pietinėje dalyje sudarė 4 įvairaus dydžio keturkampius kvartalus ir dar 6 ar 7 keturkampių kvartalu dalis. Toks Trakų planas atrodė kaip gerokai didesnės stačiakampio plano teritorijos fragmentas, tarsi likęs po to, kai jos pakraščius (kitas kvartalų dalis) apsėmė šalia esantys ežerai. Mieste buvo numatytos trys naujos aikštės: dvi prie pagrindinės gatvės, netoli viena kitos, o trečioji (prekybinė) - pietiniame pusiasalio gale. Senąja aikšte miesto centre buvo numatyta panaikinti. Visa statybai tinkama teritorija padalyta sklypais, daugelis pastatų juose išdėstyti galais, o tik kai kur - šonais į gatves. Į pietus nuo bažnyčios prie pagrindinės gatvės numatyta cerkvė (200).

Nors 1846 m. projektinis planas funkciniu požiūriu buvo pažangesnis, bet jame dar mažiau atsižvelgta į Trakų gamtine situaciją. Laisvai vingiuotam pusiasalio kontūrui visai netiko stačiakampiai kvartalai, o naujos gatvės buvo nepriderintos prie reljefo. Bene vienintelė architektūrinė šio projekto teigiamybė, kad atsižvelgta i Trakams iki tol budingą tradiciją - namai numatyti galais į gatves, išsaugoti paežerių želdiniai, o aikštės suplanuotos taip, kad geriau atitiktų Traku gamtos elementų ir miesto erdvių masteli.

Kadangi miestą buvo numatyta užstatyti vien sodybiniais namais, tai bendras tradicinis jo vaizdas būtu mažai pasikeitęs; gal tik butų atsiradę naujų panoramos akcentų - cerkvė ir administracinių pastatų grupė [201].

Trakų projektinis planas dar 1846 m. buvo įteiktas peržiūrėti ir tvirtinti Vilniaus civiliniam gubernatoriui, tačiau įstrigo biurokratinėje administracijos sistemoje. Tik 1850 m. buvo konstatuota, kad pagal planą numatyti nugriauti pastatai gali būti palikti tol, kol supus [202]. Tokią išlygą, atrodo, privertė padaryti pats gyvenimas, kadangi kol buvo rengiamas ir tvirtinamas projektinis planas, Trakų gyventojams buvo uždrausta remontuoti numatomus pagal šį planą griauti namus. Tai sukėlė nepasitenkinimą ir skundus. 1850 m. statybos komisijoje buvo svarstomas dešimties miestiečių prašymas leisti remontuoti savo pastatus. Miestiečiai rašė, kad kai iš Trakų buvusios iškeltos apskrities įstaigos, jie nebetekę nuomininkų ir likę be pragyvenimo šaltinio, dėl to nebegalėję remontuoti namų. Dabar jiems esą būtina pataisyti kaminus, stogus ir kitas namų dalis. Tačiau Trakų gorodničius gavęs papeikimą už tai, kad leidęs remontuoti gerą Osipovičiaus namą, ir dabar jau niekam nebeleidžiąs remontuoti namų be projektų. Kadangi miestiečių namuose gyveną Nyderlandų princo Frydricho grenadierių pulko štabo karininkai ir kareiviai, invalidų komandos kareiviai ir kiti tarnautojai, tai neleidus suremontuoti šių namų, miestiečiai nebegalėsią laikyti kariškių. Atrodo, kad tokia padėtis susidarė dėl blogų matininko ir gorodničiaus santykių. Pastarasis gavo papeikimą matininkui apskundus, kad leidęs remontuoti Osipovičiaus namą. Dėl to gorodničiui buvo duoti griežti nurodymai, kad neleistų nei statyti, nei remontuoti Tuo tarpu miesto ganyklų klausimas buvo svarstomas dar nuo 1848 m.; ganyklos buvo paskirtos tik 1851 metais, o matininkas K. Strusevičius parengė jų planą [205].

1852 m. statybos ir kelių komisija vėl įteikė generalgubernatoriui 1846 m. projektinį planą, tačiau nėra žinių, ar jis prieš tai buvo pataisytas. Lydraštyje, kurį pasirašė civilinis gubernatorius ir gubernijos architektas Ranvidas, pažymėta, jog projektinis planas parengtas Trakams todėl, kad pagal Rusijos imperijos įstatymų sąvado 1842 m. XII tomo statybos nuostatų 256 str. miestai turi būti statomi laikantis caro patvirtinto plano, o Trakai tokio plano neturi. Nurodžius pagrindines projektinio plano charakteristikas, lydraštyje konstatuota, kad jis parengtas pagal Pariečės miesto pavyzdinį planą ir Vidaus reikalų ministerijos nurodymus [206]. Tiksli 1846 m. plano patvirtinimo data nežinoma, galbūt jis apskritai nepatvirtintas.

1846 m. Trakų projektinio plano, kaip ir ankstesniųjų, nebuvo laikomasi dėl nepaisymo jame realios miesto būklės (esamų gatvių, sklypų ribų, pastatų) bei gamtinės aplinkos [207]. Jau vien gubernijos administracijos sutikimas, kad pagal projektinį planą turėję būti nugriauti pastatai liktų tol, kol supus, iš dalies šį planą pasmerkė. Taigi miestas ir toliau buvo statomas savaimingai. Daugelį namų dėl siaurų sklypų statant galais į gatves, vingiuotos gatvės tapo dar tapybiškesnės, o miesto erdvėse susidariusios perspektyvos - savitesnės.

1851 m. gavęs nurodymą dėl ganyklų dalijimo į sklypus [208], matininkas K. Strusevičius 1854 m. baigė Trakų bei jų apylinkių esamosios būklės planą (išliko jo originalas ir kopija), kuriame schemiškai pavaizduotas ir miestas [209]. Kaip matyti iš šio plano fragmento (40 pav.), nuo 1846 m. Trakų miesto gatvių tinklas nepasikeitė; brėžinyje paryškinta tik senoji turgaus aikštė. Panašus į aikštę plotas be pastatų pažymėtas plane ir tarp parapijos bažnyčios bei Vilniaus gatvės, į vakarus nuo šios bažnyčios. Iš plano atrodytų, kad gerokai daugiau sodybų atsirado pietinėje miesto dalyje - palei pagrindinę gatvę, dėl to pastaroji turėjo labiau išryškėti. Tačiau visai nebuvo pastatų palei dabartinę Birutės gatvę, į pietus nuo parapijos bažnyčios valdos: pusiasalio pietryčių dalis buvo beveik tuščia - čia stovėjo buvęs bernardinų kompleksas ir kelios sodybos prie Bernardinų ežero. Beveik tuo pat metu (1851-1855) K. Strusevičius padarė ir dalies Vilniaus šv. Trejybės vienuolyno valdų - buvusios Trakų archimandrijos žemių - planą, kuriame užfiksuoti šeši įvairiose miesto vietose ir už jo ribų esantys sklypai su Bernardinų ežero pakraščiu [210].

Miesto žemės ir ganyklų dydį apskaičiavo matininkas K. Faščevas. Viso pusiasalio miesto plotas buvo 67 dešimtinės 1168 kv. sieksniai, sodybvietės užėmė 9 dešimtines 795 sieksnius, sodai - 2 dešimtines 150 kv. sieksnių, daržai - 41 dešimtinę 613 sieksnių, gatvės ir aikštės - 5 dešimtines 870 kv. sieksnių, tušti plotai - 7 dešimtines 510 kv. sieksnių, vandenys ir kt.- 2 dešimtines 630 kv. sieksnių. Už pusiasalio ribų miestui priklausančios dirbamosios žemės ir ganyklų plotas sudarė 532 dešimtines ir 1273 kv. sieksnius [211].

1846 m. po ilgos pertraukos (nuo 1666 m.) vėl užfiksuotas bendras Trakų vaizdas.

Šį kartą dailininkas K. Breslaueris nutapė aliejumi romantišką peizažą, kuriame matyti salos pilies griuvėsiai ir miestas tolumoje (41 pav.) [212]. Į pilį ir miestą žiūrėta iš šiaurės pusės, mieste nutapyta tik parapijos bažnyčia, buvęs bernardinu kompleksas ir kelios miestiečių sodybos šiaurinėje pusiasalio dalyje. Tačiau miesto vaizdas ne visai tikroviškas. Gerokai tiksliau Trakai pavaizduoti 1855 m. Peterburgo dailės akademijos studento S. Vorobjovo piešiniuose. Iš penkių piešinių (keturi daryti pieštuku ir tušu, o vienas - akvarele, guašu ir pieštuku) miestui skirti 4, o penktajame užfiksuota salos pilis [213]. Viename piešinyje (42 pav.) miestas pavaizduotas iš Pilies salos, t.y. iš šiaurės rytų pusės. Jame matyti visi pagrindiniai statiniai - pusiasalio pilies griuvėsiai su dominikonų vienuolynu, taip pat arčiau stovinti parapijos bažnyčia ir tolumoje - buvęs bernardinų vienuolynas su bažnyčia. Miestiečių sodybų beveik nėra - tik kelių namų stogai nupiešti ties bernardinų vienuolynu ir parapijos bažnyčia, tačiau iš jų aiškesnio centro statinių vaizdo nesusidaro. Geriau beveik toji pati Trakų dalis butų matyti kitame piešinyje (43 pav.), darytame iš šiaurės vakarų pusės, nuo Totoriškių ežero kranto, tačiau šį kartą miestas pavaizduotas naktį, mėnulio šviesoje, todėl centre, aplink parapijos bažnyčią, yra tik neaiškus namų kontūrai. Dominuoja apšviesta bažnyčia, tuo tarpu buvęs bernardinų kompleksas matyti tolumoje, jo vaizdas daugiau siluetinis ir blankus. Šis piešinys ne tiek dokumentas, kiek vasaros nakties romantiškos nuotaikos kupinas meno kūrinėlis.

Trakų centras pavaizduotas dar viename S. Vorobjovo piešinyje (44 pav.), kuris darytas maždaug nuo karaimų kapinių pietinio kampo, o apima miesto teritorija tik į pietus nuo kenesos ir į šiaurę nuo parapijos bažnyčios, t.y. patį branduolį su pusiasalio pilimi ir dominikonų kompleksu. Tačiau šiuos statinius, esančius kitame rytiniame - pusiasalio šone, užstoja miestiečių namai. Pastarieji taip pat nepakankamai ryškus, geriau matyti tik jų stogai ir turbūt ūkio trobesiai, dengia galais į gatvę stovinčius namus. Dėl to šiame piešinyje pavaizduota centrinė miesto dalis nesudaro tankiausiai užstatytos Trakų teritorijos įspūdžio.

Ketvirtame S. Vorobjovo piešinyje (45 pav.) užfiksuota karaimų teritorija šiaurinėje Trakų miesto dalyje - nuo tilto beveik iki pusiasalio pilies griuvėsių, nors pastarųjų dar nematyti. Vėl piešta beveik nuo karaimų kapinių pietinio kampo (tik iš kito Totoriškių ežero kranto). Miestiečių sodybų trobesiai čia geriausiai matyti. Vaizduojamas plotas atrodo retokai užstatytas, ką patvirtina ir 1854 m. miesto planas. Ryški kenesa, aplink kurią stovi keletas didesnių sodybų. Miestiečių pastatai tilto link menkesni, bet pačiame šiauriniame Trakų gale jų daugiau. Pavaizduotoje teritorijoje želdiniu nėra, skirtingai nuo centrinės dalies, kur medžių buvo ne tik pusiasalio pilyje, bet ir įvairiose kitose vietose.

Kaip matyti iš šių piešinių, visi namai vienaaukščiai ir, sprendžiant pagal kai kurias detales,- mediniai. Atrodytų, kad miestiečių trobesiai buvo prastos būklės. Tokią prielaidą iš dalies patvirtina ir kai kurie kiti to meto šaltiniai, t.y. Trakus aplankiusių amžininkų - 1855 m. V. Sirokomlės ir 1856 m. rašytojo bei gydytojo T. Triplino atsiminimai.

V. Sirokomlė pastebėjo, kad miestiečių namai daugiausia seni ir apgriuvę, o karaimų varguomenė glaudžiasi tokiose senose ir taip vaizdingai sukrypusiose lūšnose, jog baisu, kad jos nesugriūtų. Rašytojas pamini ir mažos turgaus aikštės viduryje stovintį Jono Nepomuko koplytstulpį, kelių šimtų metų amžiaus blogą (jo nuomone) gatvės grindinį, kuris daugiau laužo ekipažus negu gelbsti nuo purvo, taip pat „geležiniu" vadinamą tiltą Karaimų gatvės gale [214]. T. Triplinas temini „vadinamąjį geležinį tiltą", kurį pravažiavęs, jis pro griuvėsius pateko į grįstą gatvę; abipus jos stovėjo „senoviniai mediniai karaimų namai" [215]. Abiejų rašytojų minimą tiltą 1863 m. išardė caro kariuomenė, saugodamasi nuo sukilėlių. Net 1868 m. tiltas nebuvo pradėtas atstatyti, tik girioje jam paskirti medžiai, bet jie dar ir 1871 m. nebuvo atvežti. Matyt, tiltas buvo pastatytas dar po kelių metų, o kad jis nebūtų toks ilgas, iš abiejų galų supilti pylimai [216]. Į Kauną tada, atrodo, buvo važiuojama palei vakarinį Totoriškių ežero krantą ėjusiu keliu.

Apie Trakų miesto planavimą bei tolesnę gatvių tinklo raidą XIX a. antrojoje pusėje, skirtingai nuo pirmosios pusės, duomenų visai maža. Težinoma, kad 1860 m. apskrities matininkas K. Strusevi-čius darė trijų Užtiltės sklypų planus ir atliko kai kuriuos kitus smulkius miesto matavimo darbus [217]. 1870 m. vėl iškilus Trakų plano klausimui, buvo nurodyta, kad planą reikia papildyti niveliacijos brėžiniais ir patikrinti natūroje [218], o iš to reikėtų spręsti, jog rūpintasi esamosios būklės plano tikslinimu. Ta pačia proga konstatuota, kad Trakų projektinio plano apskritai nėra, o tai gal sustiprina ankstesnę nuomonę, jog 1846 m. planas nebuvo patvirtintas. 1873 m. Trakų cerkvės šventikas prašė skirti jam du šalia cerkvės esančius sklypus, kurie priklausė laisvai samdomam Gardino gubernijos Bielsko miesto matininkui K. Strusevičiui (buvusiam Trakų apskrities matininkui), kad šventomis dienomis atvykę į miestą stačiatikiai turėtų kur pririšti arklius [219], bet nėra žinių, ar sklypai buvo skirti ir ar sudarytas jų planas. 1897 m. buvo numatyta paruošti iš Sofijos Špakovskos nupirkto sklypo (Totorių skersgatvyje) planą. Čia ketinta statyti valdišką gėrimų sandėlį. Darbas buvo pavestas apskrities matininkui [220]. Be abejo, šie pavieniai miesto plotų matavimai, juo labiau tarpusavyje nesusieti, neužfiksavo visų miesto plane XIX a. antrojoje pusėje galėjusių įvykti pasikeitimų. 1895 m. nutiestas plentas iš Trakų į Lentvario geležinkelio stotį [221] tiesioginės reikšmės miesto planui neturėjo, tačiau jis galėjo paveikti miesto teritorijos plėtote tam tikra kryptimi.

Minėti miesto sklypų planai dažniausiai buvo sudaromi dėl juose vykstančios ar numatomos statybos, tačiau tuose sklypuose iškilę pastatai bendram Trakų miesto vaizdui tikriausiai galėjo turėti tik lokalinį poveikį. Kitas dalykas XIX a. antrojoje pusėje pastatyta ryškiu architektūros elementu tapusi cerkvė bei pertvarkytas buvęs bernardinų kompleksas, kuris neteko miesto dominantės vaidmens. Tačiau apie šių darbų tiesioginį poveikį to meto miesto vaizdui galima kalbėti tik apskritai, kadangi iš XIX a. antrosios pusės beveik nėra visą miestą apibudinančios autentiškos ikonografinės medžiagos. Bene vienintelis to meto Trakų vaizdas yra dailininko J. Ozemblovskio litografija (46 pav.), bet joje pavaizduotas ne visas miestas, be to, palyginus jį su ankstesniais - XIX a. vidurio - piešiniais, didesnio skirtumo nematyti. Ir vis dėlto šiame, iš šiaurės vakarų pusės pieštame Trakų vaizde centrinės dalies pastatai labiau koncentruoti, aiškesnės dominikonų vienuolyno ir bažnyčios tarp pusiasalio pilies griuvėsių formos. Be to, čia pirmą kartą aiškiai pavaizduotas, tiesa, ilgesnis, negu tuo metu iš tikrųjų galėjo būti, turbūt jau naujas - XIX a. aštuntajame dešimtmetyje pastatytas - tiltas tarp Totoriškių ir Galvės ežerų į Užtiltę. Litografijoje nėra bernardinų komplekso gal todėl, kad pietinės miesto dalies aiškiau nematyti, o gal ir dėl to, kad šis kompleksas jau buvo pertvarkytas. Be miesto, litografijoje pavaizduoti ir Trakų salos pilies griuvėsiai.

XX a. pradžioje, prieš pat Pirmąjį pasaulini karą, inžinierius R. Girdvainis sudarė dvi Trakų miesto plano schemas, kuriose pažymėta miesto pusiasalyje ir į pietus bei šiaure nuo jo esančios gatvės ir pastatai. Pirmoji - 1912 m. schema (47 pav.) [222] ne tokia informatyvi. Joje neduota gatvių pavadinimu, nurodyti tik visuomeniniai pastatai, sunumeruoti gyvenamieji namai. Pastarųjų buvo 237, iš jų į pietus nuo pusiasalio - 25, pusiasalyje - 193, į šiaurę nuo pusiasalio -- 19. Simboliais pažymėta parapijos bažnyčia ir cerkvė, o raidėmis kenesa, iždinė, karaimų mokykla, valsčiaus valdyba, paštas, pašto stotis, sinagoga, miesto ir apskrities mokyklos. Antrojoje - 1912 1914 metų - schemoje (48 pav.) [223] surašyti svarbesniųjų gatvių pavadinimai, visuomeniniai pastatai, kai kurie kiti miesto elementai, sunumeruoti gyvenamieji namai. Pagrindinė gatvė į šiaure nuo senosios aikštės turėjo Karaimų gatvės pavadinimą, į pietus - Vilniaus, Pro bažnyčią ėjo Jurisdikos gatvė (tiesiog „Jurzdika", taip ji pavadinta ir 1915 m., minint joje esančius bažnyčiai priklausančius sklypus [224]); lenkta šalutinė gatvė tarp pagrindinės gatvės ir Totoriškių ežero pavadinta Totorių gatve, o iš pagrindinės gatvės į vakarus beveik statmenai Totorių gatvei iki ežero pro miesto mokyklą ėjo Mokyklos gatvė. Kitų šalutinių gatvių pavadinimų neduota. Schemoje sunumeruota 314 namų, iš jų į pietus nuo pusiasalio - 44, pusiasalyje - 226 ir į šiaure nuo jo - irgi 44: Iš visuomeninių pastatų nurodyta: bažnyčia, cerkvė, kenesa, iždinė, žemės komisijos būstinė, paštas, sinagoga, miesto mokykla, valsčiaus ir miesto valdybos, miesto ligoninė ir kalėjimas. Be to, schemoje pažymėtas prekybai skirtas plotas prie iždinės, vakarinėje Karaimų gatvės pusėje tarp šios gatvės ir ežero, koplytstulpis senojoje aikštėje, miesto sodas pusiasalio pilies teritorijoje ir ketverios kapinės: karaimų - į šiaurės vakarus nuo pusiasalio, kitoje Totoriškių ežero pusėje, o stačiatikių, žydų ir katalikų - į pietus nuo pusiasalio; pirmosios iš šių kapinių buvo pietinėje kelio į Lentvarį pusėje, o dvejos kitos -- į šiaurę nuo šio kelio, arčiau Bernardinų ežero. Schemoje parodytos ir už pusiasalio ribų susidariusios jau gana sudėtingos kryžkelės, į šiaurę nuo pagrindinio Vievio kelio atsišakojo keliai į Plomėnų ežerą, Akmeną ir Bražuolę, o pietinę kryžkelę sudarė Naujasodžio, Onuškio, Lentvario ir Senųjų Trakų keliai. Prie abiejų Trakų plano schemų tikriausiai buvo ir sunumeruotų namų savininkų pavardžių sąrašas, tačiau jo kol kas neaptikta.

Palyginus šias dvi plano schemas, kuriose kiek skirtingai vaizduojamos šalutinės gatvės, su XIX a. vidurio miesto esamosios būklės planais, matyti, kad XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje šalutinių gatvių tinklas Trakuose pasipildė keliomis naujomis gatvėmis pietinėje ir vakarinėje miesto dalyje, bet namų prie šių gatvių ned'aug tebuvo pastatyta. Pavyzdžiui, abiejose schemose yra XIX a. viduryje dar neužfiksuota gatvė, einanti pro buvusį bernardinų vienuolyną tarp Vilniaus ir Jurisdikos gatvių,- 1912 m. prie jos stovėjo tik 2 namai, o 1912 - 1914 m.- 4 namai, miesto ligoninė ir pašaro sandėlys. Abiejose schemose matyti, kad palei daugumą šalutinių gatvių buvo mažai pastatų, išskyrus gal Jurisdikos gatvės dalj prie pat parapijos bažnyčios, jos pietų pusėje. Ir prie vingiuotosios Totorių gatvės 1912 - 1914 m. tebuvo 13 namų, o XIX a. viduryje dar .mažiau - 8 ar 9. Tad daugiausia pastatų nuo XIX a. vidurio iki XX a. pradžios buvo pastatyta prie pagrindinės, išilgai pusiasalio vingiuojančios Karaimų-Vilniaus gatvės ir jos tąsoje už pusiasalio ribų. Dėl to ne tik dar labiau sutankėjo centras, bet ir geriau buvo suformuota Vilniaus gatvės pietinė atkarpa. Prie šios gatvės ir jos tąsoje į šiaurę bei į pietus nuo pusiasalio daugiausia namų iškilo turbūt tarp 1912 ir 1914 metų. Pirmojoje schemoje palei šią pagrindine gatvę visoje pavaizduotoje teritorijoje sunumeruota 136, o antrojoje - 178 namai. Be abejo, dėl to pasikeitė ir šios gatvės vaizdas.

Antrojoje plano schemoje užfiksuotas visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų skaičius beveik atitinka kitų to meto šaltinių duomenis: 1914 m. mieste surašyta 330 pastatų (be ūkinių), iš jų 313 gyvenamųjų namų, 11 valdžios ir 5 „visuomeniniai" pastatai, bažnyčia, cerkvė, kenesa ir sinagoga [225]. Vadinasi, nuo 1890 m., kai Trakuose nurodyta buvus 178 namus, miesto pastatų pagausėjo beveik antra tiek. Kita vertus, tikriausiai buvo išplėsta ir oficialioji miesto teritorija, nes 1912 ir 1912-1914 m. schemose i bendrą pastatu skaičių buvo Įtraukti ir į pietus bei į šiaure nuo pusiasalio stovintys pastatai, sudarė, kaip matyti iš antrosios schemos, net 35% visų miesto pastatų. Šiek tiek padaugėjo nuo XIX a. pabaigos ir mūrinių pastatų: 1890 m. buvo 3 mūriniai namai iš 178, o 1914 m.- 15 iš 330, tarp jų bažnyčia, cerkvė, 6 gyvenamieji namai, 2 „visuomeniniai" ir 5 valdžios pastatai. Ir vis dėlto, kaip ir anksčiau, Trakai buvo medinis miestas. Tai matyti XIX a. pabaigos - XX a. pradžios šio miesto nuotraukose.

Nors dauguma to meto Trakus užfiksavusių fotografų pagrindinį dėmesį skyrė salos piliai, o ne miestui, nes tai, kaip rašė XIX-XX a. riboje V. Zahorskis, buvo „[...] skurdus apskrities miestelis, kuriame yra dvi gatvės ir keliasdešimt prastų narnų, kelios maldyklos [...]" [226], bet vis dėlto kai kurie iš jų užfiksavo ir bendresnį Trakų vaizdą, centrą, kai kurias kitas įdomesnes miesto vietas.

Bendresnis Trakų vaizdas matyti dviejose nuotraukose. Vienoje iš jų (49 pav.) [227] miesto centras ir šiaurinė dalis - karaimų teritorija su gamtine aplinka (ežerais ir tolimomis apylinkėmis), kitoje (50 pav.) [228] - miesto pusiasalio vidurinė dalis su cerkve ir aplink ją išsidėsčiusiomis sodybomis. Pirmosios nuotraukos artimajame plane pavaizduotas gana tankiai užstatytas daugiausia vieno aukšto mediniais namais miesto centras palei Vilniaus gatvę; jame buvo ir keli mūriniai „plytų stiliaus" bei mišrių medžiagų originalus dviaukščiai pastatai. Daugelis namų sodybose stovėjo galais į gatvę. Nedideliuose tarpuose tarp namų buvo medžiu, bet didesni želdynai plytėjo tik pusiasalio pilies teritorijoje ir paežerėje arčiau parapijos bažnyčios. Tai matyti ir kitose dviejose nuotraukose nuo Bernardinų ežero pusės; viena iš jų skirta bažnyčiai (51 pav.) [229], kita -pusiasalio pilies griuvėsiams (52 pav.) [230]. Šiaurinė miesto dalis, kaip galima spręsti iš bendrojo vaizdo, buvo užstatyta rečiau - paežerėse plytėjo daržai, o centre net ir paežerės buvo užstatytos (nors gal ne taip tankiai) sodybų ūkio trobesiais. Tai, kad karaimų teritorijoje buvo gerokai rečiau namų, matyti ir šios miesto dalies vaizduose iš Galvės ežero pusės (53-54 pav.) [231]. Daugiau pastatų buvo tik ties kenesa, turbūt dėl to, kad ji pati stovėjo arčiau ežero - buvo atitraukta nuo pagrindinės Karaimų gatvės. Rečiau buvo užstatyta ir vidurinė pusiasalio dalis ties cerkve (50 pav.). Tankiau pastatų čia stovėjo tik abipus Vilniaus gatvės, o į rytus nuo jos daugiausia buvo daržų ir želdynų. Nemaža medžių buvo ir Totorių gatvės rajone. Kaip matyti iš nuotraukų, Trakai buvo tapybiškas vienaaukštis miestas, gerai priderintas prie vaizdingos gamtinės aplinkos, sudarąs su ja darnią visumą. Apie miesto panoramą tiksliau suprasti negalima, nes XIX a. pabaigos - XX a. pradžios bendro Trakų vaizdo nuo Totoriškių, Bernardinų ar Galvės ežerų pusės nepavyko aptikti. Todėl tenka tikėti XIX - XX a. riboje Trakus aplankiusio V. Zahorskio pastebėjimu, kad „ [...] virš miesto dominuoja mūrinė bažnyčia" [232].

Pagrindinės Trakuos Vilniaus-Karaimų gatvės vaizdas buvo skurdokas. Si gatvė net centre - ties aikšte, kaip matyti iš XX a. pradžios nuotraukų (55-56 pav.) [23.3], nelabai tebuvo panaši į apskrities miesto gatve. Nors namai prie gatvės stovėjo gana tankiai (kai kur juos vieną nuo kito skyrė tik vartai į sodybas), bet jie buvo menki, aikštės grindinys duobėtas ir netvarkingas, o šaligatviai - tik kur ne kur. Ir vis dėlto nelygus miesto reljefas ir vingiuota gatvės trasa lėmė gana savitą jos vaizdą. Tam nemažai reikšmės turėjo ir aukštumoje, atokiau nuo šios gatvės, stovinti bažnyčia, įvairiai atsiverianti iš skirtingų gatvės perspektyvų.

Trakų vaizdo kaitai aptariamuoju laikotarpiu daugiausia reikšmės turėjo ne tiek užstatytos teritorijos plėtotė ar statybinio pobūdžio permainos miestiečių sodybose, kiek visuomeninių pastatų ar kompleksų perstatymai, kai kurių pastatų griovimas, naujų statinių atsiradimas, nes kaip tik visuomeniniai pastatai, o ne miesto statinių daugumą sudarantys gyvenamieji namai, kurie, beje, prireikus būdavo atstatomi panašių tūrių ir formų tose pačiose ar beveik tose pačiose vietose kaip ir anksčiau, lėmė Traku panoramos, gatvių bei kitų erdvių pobūdi ir savitumą.

Nors medžiaga apie minimojo laikotarpio Trakų miesto visuomeninius pastatus ar kompleksus nėra tokia išsami, kad iš jos susidarytų aiškus vaizdas apie senu pastatų pertvarkymus ir naujų statybų, bet beveik visi pagrindiniai raidos bruožai yra žinomi. Svarbiausia išvada tokia, kad permainos čia buvo įvairaus masto ir pobūdžio.

Mažiausiai viso miesto vaizdo formavimosi požiūriu, atrodo, keitėsi pagrindinis Trakų statinys - parapijos bažnyčia, kuri 1794 m. buvo sudeginta. Tai patvirtina ir 1797 m. įrašas Trakų bažnyčios generalinės vizitacijos akte, kad „per sukilimą bažnyčia gerokai apnaikinta gaisro" [234]. Dar 1796 m. buvo pradėtas pastato remontas: navos uždengtos iš dalies varine, iš dalies geležine skarda, į bokštą įkelti varpai, padaryta ir užkelta į vietą vieno bokšto stogo konstrukcija, o kito bokšto parengta užkelti, paruošti langu rėmai, išmūryti laiptai į chorą, šventorius aptvertas statinių tvora. Tačiau dar nebuvo stogo virš koplyčių, be to, bažnyčią reikėjo nudažyti iš vidaus ir iš lauko, įstiklinti langus, padaryti naujus ar suremontuoti apdegusius bei aprūkusius senuosius altorius, padaryti naują sakyklą, vargonus, suolus ir klausyklas [235]. Tiek iš šių darbų sąrašo, tiek ir iš nuorodos, kad bažnyčios rūsyje sudėtos apdegusios geležys, vinys, langų ir laikrodžio metalinės dalys, susidaro įspūdis, kad po 1794 m. gaisro buvo likusios tik bažnyčios sienos. Tačiau remontuojant bažnyčią, jos tūris ir fasadai turbūt nekeisti. Apie tai sprendžiama iš 1812 m. piešinio, kuriame bažnyčia atrodo esanti tokia pat, kokia aprašyta anksčiau. 1818 m. nurodoma, kad bažnyčia yra geros buk-lės [236], o 1820 m. duoti jos matmenys - 58 uolektys ilgio, 34 - pločio ir 24,5 - aukščio; bokštai esą dengti čerpėmis, juose kabą varpai; „dešinėje pusėje" esanti Riomerių koplyčia [237]. 1822 m. bažnyčia buvo suremontuota (mūrininkas M. Bratkovskis iš Vilniaus taisė karnizus, bokštus, bokštelį ir kt.) [238]; kai kas remontuota gal ir 1840 m. [239]

1856 m. aplankęs Trakus T. Triplinas rašė, kad bažnyčia garsėja stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, o jos puošmena yra Remerio biustas iš balto marmuro [240]. Remerių koplyčios altorių 1856 m. buvo numatyta perdirbti; skulptorius Kazimieras Jelskis parengė du altoriaus projekto variantus [241]. 1867 m. pagal architekto barono fon Noldės sudaryta sąmatą buvo suremontuotas bažnyčios stogas ir šventoriaus tvora [242]. 1894 m. pagal skulptoriaus A. Zimodro projektą atnaujintas šoninis Marijos altorius [243|. 1900 m. trenkus žaibui į bažnyčios bokštelį virš didžiojo altoriaus, kilo gaisras, bet jis buvo greit užgesintas. Bokštelį atstatė meistras Povilas Rudalevičius pagal inžinieriaus Križanovskio projektą; ta proga suremontuotas ir bažnyčios stogas, nudažyti fasadai, padaryti betoniniai laiptai prieš didžiąsias duris, žaibolaidžiai [244]. 1902 m. aptvertas bažnyčios šventorius [245] panaudojant akmenis, rastus lyginant klebonijos kiemą. XX a. pradžioje bažnyčia buvo geros būklės, o išlygintas ir iškeltas šventorius buvo aptvertas metaline tvora tarp mūro stulpų. Kaip matyti iš 1904-1905 m. nuotraukos (57 pav.) [246], bažnyčia išsiskyrė aplinkoje.

Gerokai didesnės permainos aptariamuoju laikotarpiu įvyko bernardinų komplekse, kuris buvo atokiau nuo miesto ir turbūt per 1794 m. gaisrą nenukentėjo, nes 1804 m. vienuolyno aprašyme apie tai neužsimenama.

Pirmą kartą Trakų bernardinų kompleksas detaliau užfiksuotas 1800 m. esamosios būklės planuose, kurių vieną sudarė matininkas U. Prževalskis [247], o antrąjį - P. Butkevičius [248]. Planai beveik identiški. Pirmajame plane (58 pav.) visas kompleksas pavaizduotas išsidėstęs pietiniame pusiasalio gale ant kalvos, kurią iš vakarų, rytų ir pietryčių supa ežerai ir keliai (iš tikrųjų vienuolynas buvo atokiau nuo ežerų). Bažnyčią su vienuolynu nuo šiaurės pusėje esančių ūkio trobesių skiria dalis sodo ir neužstatytas plotas - ūkio kiemas. Didesnioji sodo dalis - vakarinėje vienuolyno pusėje; sodas taisyklingai suplanuotas, į pietus nuo vienuolyno ir bažnyčios - kapinės, į rytus ir vakarus - darželiai, o į vakarus, rytus bei šiaurės rytus nuo ūkio kiemo - daržai. Ūkio trobesiai išsidėstę netvarkingai ir laisvai didokoje teritorijoje, tuo tarpu vienuolynas ir bažnyčia sudaro aplink kiemą kompaktišką kompleksą; pietinę kiemo pusę uždaro bažnyčia. Nors visi bernardinų pastatai stovi ant kalvos, bet vienuolynas su bažnyčia pastatyti aukščiau negu ūkio trobesiai.

1800 m. bernardinų komplekso esamosios būklės planą papildo 1804 m. vizitacijos akte duotas pastatų aprašymas [249]. Iš jo sužinome, kad dvibokštė mūrinė bažnyčia buvo dengta čerpėmis. Viename bokšte kabojo du varpai. Bažnyčioje buvo 9 langai, marmuro grindys, po visu pastatu -rūsys; ant piliorių - 6 paveikslai. Altoriai buvo mediniai, lakuoti, kai kuriuose po vieną ar kelis turtingai išpuoštus paveikslus. Už didžiojo altoriaus - vienuolių choras. Prie bažnyčios - zakristija su lobynu, jame saugota Trakų vaivadijos vėliava, daug sidabrinių indų. Dviaukštis bernardinų vienuolyno pastatas supo kiemą iš trijų pusių. Po vienuolynu buvo rūsiai. Pastatas turėjo 84 langus: pirmame aukšte - 38, antrame - 46; buvo 18 celių vienuoliams: pirmame aukšte 4 celės be kamarų ir viena su kamara, prioro celė su dviem kamaromis, virtuvė su kamara, refektorius ir 2 atskiros kamaros, o antrajame aukšte - 8 celės be kamarų ir 4 celės su kamaromis, be to - 2 celės daiktams sudėti.

Trakų bernardinų vienuolynas 1812 m. nukentėjo nuo prancūzų, kurie sudegino medines pastatų dalis, vienuolyną apiplėšė, išsinešdami sidabrinius ir varinius indus [25()|. Po 1812 m. karo, sprendžiant iš 1817 m. inventoriaus [251], vienuolyno pastatai ir bažnyčia buvo gerokai sunykę; šalia vienuolyno nebebuvo koplyčių, o žemės plotas, kurį užėmė statiniai, daržai ir ganyklos, sudarė 5 margus virve 42 rykštes ir 20 rykštelių.

1819 m. Dotnuvos mokyklos mokiniai, remdamiesi H. Leibovičiaus darbais, sudarė Lietuvos provincijos bernardinų vienuolynų žemėlapį [252], kuriame užfiksuota ir Trakų bernardinų bažnyčia (59 pav.). Sprendžiant iš šio gana schemiško piešinio, bažnyčia buvo halinio tipo. Du aukšti ir gana grakštus triaukščiai bokštai buvo dengti baroko architektūrai budingais stogais. Piešinyje vienuolynas nepavaizduotas. Tuo tarpu 1820 m. vizitacijos akte duoti šio pastato matmenys: rytinis ir vakarinis korpusai - 61 uolekties, šiaurinis - 52 uolekčių ilgio; pastato aukštis - 12 uolekčių; dengtas vienuolynas čerpėmis [253]. Analogiškai vienuolynas apibūdintas ir 1842 m. vizitacijos akte [254). 1845 m. uždarytą Trakų bernardinų vienuolyną buvo nutarta panaudoti žandarmerijai, teismams, dvarininkų globos įstaigai ir miesto rotušei, o bažnyčią ketinta paversti cerkve, buvo rengiamas jos rekonstravimo projektas [255]. Pagal kitą sumanymą bažnyčioje turėjo būti įrengtas sandėlis. 1850 m. vienuolyną pradėta perdirbinėti (tai apsiėmė padaryti Vilniaus pirklys D. Maizelis ir Trakų gyventojas M. Trockis), bet Trakų gyventojai prašė minėtoms įstaigoms pastatyti miesto centre naują pastatą, o vienuolyne įrengti 3 klasių mokyklą ir kareivines, kad kareiviams nereikėtų gyventi miestiečių namuose. Pagaliau 1850 m. buvo nutarta vienuolyne padaryti kalėjimą, kadangi medinis kalėjimas Vilniaus gatvėje buvo supuvęs [256]. Perstatymo darbams iš pradžių vadovavo inžinierius majoras Migrinas, vėliau architektas V. Nimetcas. Darbus buvo numatyta baigti 1854 m. gale, bet vis dar tebesvarstant, ką įkurdinti vienuolyne, jo pertvarkymas užtruko keletą metų [257]. Tik 1859 m. viduryje generalgubernatorius įsakė kalėjimą perkelti į vienuolyną [258]; metų pabaigoje tai buvo padaryta, konstatavus, kad pastatas suremontuotas prastai - drėksta skliautai ir pan. [259]. Kol buvo pertvarkinėjamas vienuolynas, bernardinams anksčiau priklausiusi žemė buvo perduota miestui; ta proga 1851 - 1854 m. matininkas K. Strusevičius sudarė vienuoliams priklausiusių žemių planą [260].

Į kalėjimą (o ne į teismo pastatą [261]) pertvarkomas vienuolynas užfiksuotas 1855 rn. S. Vorobjovo piešiniuose. Tuometinis jo vaizdas nesiskyrė nuo ankstesniojo, nes pastato paskirtis buvo keičiama perstatant tik jo vidų. Tačiau netrukus buvo sugalvota, kad bažnyčia (ją iš pradžių norėta skirti invalidų komandai) „gadina kalėjimo vaizdą". 1865 m. buvo nutarta nugriauti jos bokštus ir frontoną. Tai apsiėmė padaryti geležinkelio inžinierius Skrochovskis už ardomos bažnyčios plytas. 1865 m. bokštai buvo nugriauti, o jų vietoje atsivėrusias angas nutarta užtaisyti lentomis [262]. Apardyta bažnyčia stovėjo tuščia ir nenaudojama, kol ėmė griūti. 1870 m. atsirado pretekstas ją visai nugriauti, nes vienuolyne laikomi kaliniai, pasinaudoję tamsa, iš vienuolyno rūsio, kur buvo įrengta kalėjimo pirtis, bandė kastis po pamatais, norėdami patekti į bažnyčios rūsius ir iš ten pabėgti. Išaiškinus kalinių kėslus, bažnyčią apžiūrėjo architektas fon Noldė ir patarė ja visai nugriauti, nes ji ir taip jau esanti pusiau sugriuvusi ir be stogo. Neatsižvelgta ir į siūlymą pastatą uždengti ir paversti amunicijos sandėliu [263]. Bažnyčią išardyti buvo apsiėmus Trakų karaimas A. Pozemskis, tačiau jam pagailėta atiduoti nugriautos bažnyčios medžiagas. Darbą nutarta pavesti cerkvių statybos komisijai, kad iš buvusių bažnyčios plytų galima būtų pastatyti cerkvės tvorą ir varpinę [264]. Tačiau 1874 m. apardyta bažnyčia dar tebestovėjo, nes architektui Javorskiui buvo duoti nurodymai sustabdyti griovimą; laukta vidaus reikalų ministro įsakymo dėl numatyto bažnyčios plytų panaudojimo kalėjimui praplėsti [265] . Netrukus bažnyčia buvo beveik nugriauta.

Nugriovus bernardinų bažnyčią, ir taip jau prastas Trakų miesto vaizdas dar labiau nuskurdo. Iš dviejų miesto dominančių teliko viena - parapijos bažnyčia. Tuo tarpu pietinėje miesto dalyje vietoj savitos architektūros statinių komplekso atsirado dviaukštis kalėjimas, aptvertas aukšta tvora, kurios kampuose buvo sargybos bokštai. Sprendžiant iš XX a. pradžios nuotraukos (60 pav.) [266], kalėjimas atrodė gana niūriai, nepuošė miesto.

Ne ką geresnis likimas ištiko mažesne reikšme Trakų vaizdui turėjusį dominikonų kompleksą pusiasalio pilies teritorijoje, kurį po 1794 m. gaisro tesudarė iki „pirmųjų langu" išmūrytos bažnyčios sienos ir keli mediniai pastatai. 1817 m. dominikonų vizitacijos akte pasakyta, kad mūrinės bažnyčios statyba nutraukta ir nesą vilties, kad butų tęsiama [267], 1794 m. sudegus medinei dominikonų bažnyčiai mieste ir mediniam vienuolynui pusiasalio pilyje, vienuoliai 1798 m. pasistatydino laikiną medinę bažnytėle su nedideliu mediniu vienuolynu [268]. Tačiau 1812 m. prancūzų kariuomenė bažnytėlę pavertė sandėliu ir nuniokojo, o prie jos esančią varpinę sudegino. 1817 m. vienuoliai bažnytėle suremontavo; tai buvo paprastas medinis pastatas pusiau skiedrų, o pusiau šiaudų stogu. Varpinė nebebuvo atstatyta. Tuo tarpu vienuolyną dar 1812 m., po prancūzų, buvo užėmusi caro kariuomenė ir paliko jį tik 1817 metais; tada pastatas buvo remontuojamas.

Mediniai dominikonų pastatai stovėjo pusiasalio pilies teritorijos priekinėje dalyje. Be to, netoli pilies pietryčių sienos buvo jų oficina. 1820 m. inventoriuje šie statiniai gana detaliai aprašyti. Laikina bažnytėlė - iš apvalių rąstų, presbiterija - iš tašytų. Pastato ilgis - 26, plotis - 16. aukštis - 7 uolektys; grindys - iš plytų, pagrindinis altorius - iš lentų, paprastas, be pagražinimų; sakyklos ir chorų nebuvo. Varpinę atstojo keturi stulpai be stogo. Vienuolynas - iš tašytų rąstų, 46 uolekčių ilgio, 25 - pločio ir 6 -- aukščio, dengtas gontais. Jame buvo 11 celių, kai kurios su kamaromis. Mediniai buvo ir vienuolių ūkio trobesiai.

Matydami nebepajėgsią toliau statyti anksčiau pradėtos mūryti bažnyčios, 1822-1823 m. vienuoliai rekonstravo šį nebaigtą pastatą į koplyčią ir vienuolyną [269]. Koplyčiai buvo skirta šiaurės vakarų šoninė nava, o vienuolynui - likusioji bažnyčios dalis su pietryčių nava [270]. 1830 m. vizitacijos akte nurodyta, kad koplyčia yra 22 uolekčių ilgio ir 13 uolekčių pločio, joje - 3 altoriai (didysis - medinis, paauksuotas, kiti du - nutapyti ant sienos). Ties pagrindiniu įėjimu i koplyčią, numatytu iš šiaurės rytų pusės, pristatytas prieangis su bokšteliu; koplyčios stogas - gontų, bokštelio - skardos. Iš dviejų dalių (korpusų) susidedantis vienuolynas -irgi dengtas gontais. Jo pietryčių dalyje - 8, šiaurės vakarų - 3 celės, refektorius ir virtuvė. Po pirmąja vienuolyno dalimi yra rūsiai, po antrąja - sandėliai [271 j.

Nebaigtąją dominikonų bažnyčią į koplyčią ir vienuolyną rekonstravo tuometinis vienuolyno prioras L. Glovickis, išklausęs Vilniaus universitete architektūros kurso pagrindus, parašęs traktatą apie architektūrą ir statybą [272J Be vienuolyno ir koplyčios, pusiasalio pilies teritorijoje buvo dar ir tarnų oficina, arklidė su vežimine, kili pastatai. Vienuoliai savo reikmėms buvo pritaikę ir rytinį pusiasalio pilies bokštą - įsirengę jame klėtį. Visų dominikonu pastatų išdėstymas matyti iš apytikriai XIX a. trečiojo dešimtmečio vidurį vaizduojančios schemos (61 pav.) [273]. Kompleksas nebuvo aptvertas, tik nuo miesto pusės į jį vedė vartai su varteliais.

1830 m. vizitacijos akte užfiksuoti anksčiau atlikti dominikonu pastatų pertvarkymai. Koplyčia ir vienuolynas bažnyčioje visai baigti įrengti, o medinis vienuolynas jau nebeminimas, tad tikriausiai nugriautas, kaip ir medinė bažnytėlė; suremontuoti kai kurie ūkio trobesiai [274]. Pusiasalio pilies teritorijoje išsidėstę vienuolių daržai, sodas, gėlynas. Vienuolyno pastatų kompleksas nuo miesto pusės pradėtas tverti muro tvora. Akte minima ir plytų bei akmenų siena tarp pietinio ir vakarinio pilies bokštų bei apgriuvusi siena tarp vakarinio ir šiaurinio bokštų.

Mūriniai dominikonų pastatai kartu su apgriuvusiais pusiasalio pilies statiniais sudarė gana stambų kompleksą miesto centre. Tačiau tikslesnių duomenų apie jų architektūrą nėra. Koplyčios ir vienuolyno pastato dalis matyti viename 1837 m. pusiasalio pilies piešinyje. Pastato gale, virš koplyčios keturšlaičio stogo, buvo bokštelis. Kadangi koplyčia su vienuolynu buvo sujungta į vieną tūrį, tai šis statinys neturėjo kulto pastatams būdingų formų ir architektūros. Dominikonų pastatai matyti ir dviejuose S. Vorobjovo Trakų miesto piešiniuose (42 ir 44 pav.). Bendas pastato tūris 1855 m. atitiko 1837 m. piešinyje pavaizduotąjį, tačiau bokštelis virš koplyčios buvo gerokai didesnis.

Nurodoma, kad 1848 m. dominikonų koplyčia buvo atnaujinta ir papuošta „puikiais paveikslais" [275]. 1855 m. aplankęs šią koplyčią V. Sirokomlė mini pagrindiniame altoriuje gero skulptūrinio darbo kryžių, o šoniniuose altoriuose - sidabru aptaisytus šv. Vincento ir šv. Marijos paveikslus [276] (pastarasis galbūt buvo perkeltas iš ankstesnės, dar mieste stovėjusios bažnyčios).

1864 m. uždarius Trakų dominikonų vienuolyną, gubernijos statybos ir kelių komisijai buvo pavesta jame įrengti patalpas valdžios įstaigoms: policijos valdybai, butų komisijai, miesto rotušei ir kt. Dėl to sudarytas esamų pastatu inventorinis aprašymas ir remonto darbų sąmata. Kai kurie darbai atlikti 1866 metais. Vienuolyno rytinės dalies pirmame aukšte įsikūrė apskrities policijos valdyba, antrame - dvarininkų globos įstaiga; vakarinės dalies rūsį užėmė vyrų areštinė, pirmą aukštą - moterų areštinė, o antrą - valdininkų butai; koplyčioje buvo įrengtas apskrities teismo archyvas. Miesto rotušė ir našlaičių teismas buvo įkeldinti į vienuolynui priklausiusį medinį namą [277]. Be to, pusiasalio pilies teritorijoje iš vienuolių buvo paimtas dar vienas namas ir mūrinis tvartas (jame stovėjo žandarų arkliai). Iš dominikonų vienuolyno pastatų aprašymo matyti, kad 1864 m. viename iš keturių apgriuvusių pusiasalio pilies bokštu buvo rūsiai (juos nuomojo bajoru vadas) ir sandėliai, o kitame - Trakuose stovinčios kariuomenės įgulos virtuvė. Dar du vienuoliams anksčiau priklausę mediniai narnai buvo už pusiasalio pilies ribų, o netoli nuo vienuolyno koplyčios stovėjo medinis supuvęs statinys, kuriame, konfiskavus dominikonų turtą, buvo sudėti jiems priklausę paveikslai [278].

Dominikonų vienuolynas administracinėms įstaigoms tikriausiai buvo blogai pritaikytas, nes dar 1866 m. konstatuota, kad patalpas reikia remontuoti. Tai priminta ir 1870 metais. 1872 m. buvusius dominikonų pastatus sumanius parduoti Vilniaus raitosios žandarmerijos komandos viršininkui majorui Šajeriui, įkainotas dviaukštis mūrinis korpusas, kuriame buvo kalėjimas, taikos teisėjo būstinė, policijos valdybos areštinė ir kitos įstaigos [279] . Tačiau dėl prastos būklės pastatą pirkti atsisakyta. 1872 m. ir 1890 m. pastatai buvo šiek tiek paremontuoti, iš dalies keičiant patalpų planavimą |280|. Atsiradus vertikaliems plyšiams vakarinio korpuso pietinėje dalyje, kuri buvo pastatyta ant pilies fosos, numatyta atlikti kapitalinį remontą [281]. Tačiau remontuoti buvo delsiama, vyko tik biurokratinis susirašinėjimas. Tuo tarpu pastatų būklė blogėjo [282], policija ir kitos Įstaigos iš jų išsikėlė. Apie 1895 m. kai kurios sienos buvo suskilusios, per stogą ir lubas tekėjo vanduo. Nors cerkvės šventikas prašė pastatus atiduoti stačiatikių parapijos mokyklos reikalams, bet jo prašymas nebuvo patenkintas. 1899 m. policijos valdyba buvo sumaniusi šalia vienuolyno korpusų pastatyti naują medinį pastatą. 1900 m. patvirtintas jo projektas ir sąmata, tačiau Vidaus reikalų ministerija panoro statyti ne iš medžio, o iš plytų, ir sumanymas nebuvo realizuotas [283]. l904-1905 m. nuotraukoje (62 pav.) [284] kiek geriau matyti tik vienas iš buvusių vienuolyno korpusų. 1907 m. vienuolynas pradėtas ardyti, bet V. Šukevičiui pranešus apie tai imperatoriškajai archeologijos komisijai Peterburge, darbai buvo greit sustabdyti.

Apgriuvus dominikonų pastatams pusiasalio pilyje, miesto centro vaizdas tapo dar skurdesnis. Be parapijos bažnyčios, Trakuose buvo vos keli visuomeniniai pastatai, architektūros požiūriu gerokai mažesnės reikšmės. Vienas iš jų stovėjo šiaurinėje dalyje; tai buvo karaimų kenesa.

Kenesa sudegė per 1794 m. miesto gaisrą, ją atstatyti padėjo Lucko ir Krymo karaimai. 1796 m. kenesos dar nebuvo, matyt, jos statybai trūko lėšų. Žinoma, kad 1797 m. karaimų bendruomenė skolinosi pinigų mokyklai ir kitiems pastatams, sudegusiems per gaisrą, atstatyti [285]. Nurodoma, kad iki 1812 m. kenesa buvo mūrinė [286]; tais metais ji buvo sudeginta prancūzų, o po to minima ją esant jau iš medžio. Pastatas dar kartą sudegė 1824 metais. Tada bendruomenė kreipėsi į valdžia, prašydama lėšų mūrinei kenesai statyti. Lėšų negavę, karaimai ankstesnėje vietoje vėl pasistatydino medinę kenesą (287). Sis pastatas stovėjo iki aptariamojo laikotarpio pabaigos, nors 1898-1899 m. buvo parengtas jo rekonstrukcijos projektas [288|, pagal kurį numatyta pakeisti kenesos pagrindinį fasadą, pristatant du dviaukščius bokšto pavidalo statinius, o tarp jų padaryti pagrindini įėjimą. Projektas buvo žemo profesinio lygio ir liko neįgyvendintas, nes Vilniaus gubernijos valdyba nedavė statybai leidimo tuo pretekstu, kad brėžinys sudarytas ne pagal „architektūros taisykles" [289]. Teko pasitenkinti tik kenesos remontavimu. Tai buvo padaryta dar 1894 m., o po to ir 1903-1904 metais. 1894 m. pastatas nutinkuotas iš vidaus ir lanko, įdėtos naujos grindys, stogas uždengtas gontais, teritorija aptverta pagal statybos komisijos patvirtinta tvoros projektą [290]. 1903-1904 m. nudažytas pastato vidus, gontų stogas pakeistas skardiniu, suremontuotas altorius ir kiti vidaus įrenginiai.

Medinė kenesą pavaizduota S. Vorobjovo piešinyje (45 pav.). Tai buvo, kaip matyti, beveik kvadratinio plano pastatas su aukštu keturšlaičiu laužytu stogu. Kenesą aprašė 1855 m. joje lankęsis V. Sirokomlė [291]. Jam atrodė, kad pastatas panašus į nedidelę katalikų bažnyčią. Altorius, kuris pagal karaimu maldyklų tradiciją turi būti atkreiptas i pietus, stovėjo ant paaukštinimo, buvo papuoštas kolonomis ir citatomis iš Biblijos. Labai panašiai kaip ir S. Vorobjovo piešinyje kenesą pavaizduota XX a. pradžios nuotraukoje (54 pav.). Ji buvo panašių proporcijų, taip pat laužyto stogo, o tai rodo, kad per remontus pastatas beveik nepakeistas; tik keturšlaičio stogo viršuje buvo anksčiau nematytas bokštelis arba žibintas, įrengtas 1894 m. dengiant gontais stogą.

Kenesos - vienintelio Trakų šiaurinės dalies architektūrinio akcento - savitumą paryškino greta jos stovėję kiti visuomeniniai karaimų bendruomenės pastatai, sudarę su kenesą vieną didoką sodybą. Vienas iš jų buvo mokykla. Apie atstatytą po 1794 m. gaisro karaimų mokyklą ilgoką laikotarpį duomenų nėra. Težinoma, kad minėtoje XX a. pradžios nuotraukoje matoma mokykla buvo pastatyta 1894 m., o pradėjo veikti 1897 m. [292]. Pastatas susidėjo iš keliu dalių, pakopomis nusileidžiančių link ežero, taigi buvo gerai priderintas prie reljefo: jo architektūra buvo lakoniška, o proporcijos ir formos panašios į gyvenamojo namo. Beveik tokį pat kaip kenesą. o gal ir kiek didesnį poveikį miesto vaizdui turėjo Trakų vidurinėje dalyje, nedidelėje aukštumoje į pietus nuo parapijos bažnyčios, prie pagrindinės Vilniaus gatvės pastatyta mūrinė cerkvė. Jau buvo užsiminta, kad nuo 1842 m. cerkvė buvo privačiame name. Trakuose ji atsirado po ilgesnės pertraukos, nes 1809 m. bazilijonų abatui perimant Trakų archimandrijos valdas, mieste stačiatikiu maldos namų nebuvo [293]. Kadangi po 1831 m. sukilimo Trakuose stačiatikių pagausėjo, o cerkvės patalpos gyvenamajame name buvo tikriausiai ankštos, tai ieškota, kur ją perkelti. Iš pradžių galvota įrengti cerkvę buvusioje bernardinų bažnyčioje, o po to mūriniame iždinės pastate. Architektas V. Nimetcas, 1854 m. apžiūrėjęs šį pastatą, nustatė, kad įrengiant cerkve reikėtų atlikti didelę rekonstrukciją [294]. Gal dėl to ir neskubėta' juoba, kad nebuvo kur iškelti iždinės. Po ilgo susirašinėjimo 1861 m. nutarta statyti naują murinę cerkvę, kuriai 6000 rb paaukojo imperatorienė Marija Aleksandrovna, o 50 tuksi, plytų davė G. Adelsonas, Kauno ir Panerių tunelių statytojas (plytos buvo sukrautos prie Panerių tunelio). Cerkvės statybą generalgubernatorius pavedė Valstybės turtu rūmų civiliniam inžinieriui A. Polozovui [295], turbūt parengusiam jos projektą ar pritaikiusiam vietai tipinį projektą [296]. Cerkvė buvo pastatyta 1862-1863 m. [297]; darbų nesutrukdė ir sukilimas. Už sėkminga statybą imperatorienė dovanojo A. Polozovui auksinį žiedą su brangakmeniais, kurį inžinieriui įteikė generalgubernatorius M. Muravjovas [298J. Cerkvė, atrodo, neturėjo varpinės, kadangi 1868 m. varpinės projektą parengė architektas Samoilovas [299]. Šventikas šią varpinę 1871 m. norėjo pastatyti iš ardomos bernardinų bažnyčios plytų [300], kurių tikėtasi gauti 135 tukst., tačiau ar sumanymą tada pavyko realizuoti, neaišku. Tuo cerkvių statybos reikalai Trakuose nesibaigė: atrodo, galvota ir apie antrą cerkve. 1864 m. jai siūlyta pritaikyti bernardinų bažnyčią [301], bet pastatą nugriovus, tuo tarpu šie planai atkrito. Sklypas antrajai cerkvei buvo paskirtas 1903 m. [302], bet sumanymas ilgam įstrigo biurokratiniame aparate, o po to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Apie Trakų cerkvės architektūrą galima spręsti iš XX a. pradžios nuotraukos (50 pav.). Tai standartinės struktūros ir formų stačiatikių kulto kompleksas be individualiu bruožų. Tačiau jis stovėjo miesto centre, truputį pakilesnėje vietoje, ir jo urbanistinė reikšmė Trakų vaizde buvo nemaža. Cerkvė buvo matoma ne tik miesto panoramoje iš vakarų pusės, bet ir kai kurių gatvių perspektyvose.

Aptariamuoju laikotarpiu Trakuose atsirado dar vienas didesnis statinys - sinagoga. Tiksli jos statybos data nežinoma, bet manoma, kad pastatas iškilo tarp 1862 - 1863 m., kai Trakuose buvo leista kurtis žydams, ir 1869 m., kai jau nurodyta gyvenus 550 žydų, turinčių ir sinagogą, ir maldos namus. Sinagoga buvo pastatyta į pietvakarius nuo miesto centro ir į vakarus nuo Vilniaus gatvės -prie Trakų gatvės, t.y. iki XIX a. vidurio apytuštėje teritorijoje, kurioje daugiausia ir kūrėsi į miestą atsikeliantys žydai. Nėra tikslių žinių, ar pirmoji ir vėlesnė sinagoga - tas pats pastatas. Ir vis dėlto manoma, remiantis gabaritų, tūrio ir formų analogijomis su kitais šios paskirties statiniais Lietuvos mažuose miestuose ir didesniuose miesteliuose (Dotnuvoje, Sedoje, Valkininkuose, Šiaulėnuose ir kitur), kad 1966 m. nuotraukoje matoma sinagoga (63 pav.) buvo statyta XIX a. antrojoje pusėje. Tai buvo gana monumentalus, didesnis už gretimus gyvenamuosius namus, stačiakampio plano medinis statinys su nedideliu įėjimo priestatu ir aukštu keturšlaičiu stogu. Fasadai konstrukcijos sumetimais buvo sutvirtinti tam tikrais tarpais išdėstytais statramsčiais; kiekvienoje dalyje tarp statramsčių buvo langas su lėkšta arka. Pastato šiaurės vakarų dalyje, kur buvo balkonas moterims, o pirmojo aukšto patalpos -žemesnės, buvo dvi eilės langų. Sinagoga uždarė Trakų gatvės perspektyvą, gerai derinosi prie gretimų namų, bet miesto panoramoje ir centre turėjo tik lokalinio akcento reikšme.

Be apibūdintųjų statinių, aptariamuoju laikotarpiu Trakų mieste jau iš anksčiau stovėjo arba naujai buvo pastatyta ir kitų svarbių funkciniu požiūriu, išsiskiriančių iš gyvenamųjų namų fono didesniais gabaritais ir individualesnėmis formomis, visuomeninių pastatų ar nedidelių jų kompleksų. Tai smuklės, klebonija, parapijos mokykla, špitolė, paštas, kalėjimas, iždinė, ligoninė ir kt. pastatai. Tačiau ne apie visus juos yra medžiagos, pagal kurią butų galima išsamiau ir tiksliau aptarti jų statybos istoriją ir architektūrą.

Nors aptariamuoju laikotarpiu smuklių Trakuose sumažėjo, bet istorijos dokumentuose jos gana dažnai minimos. Dauguma jų stovėjo prie pagrindinės miesto gatvės. 1815 m. nurodyta Berkovičiaus smuklė kairėje Vilniaus gatvės pusėje, atvykstant iš Vilniaus [303]; 1816 m. minima A. Jankeleviėiaus smuklė prie gatvelės, atsišakojančios iš Vilniaus gatvės į kleboniją [304], 1818 m.- karaimo G. Garnovskio smuklė ankstesnės Kristaus gimimo cerkvės, vėliau - dominikonų bažnytėlės su vienuolynu vietoje [305] ir t.t. Yra likę kai kurių duomenų bei vėlesnės inventorizacijos brėžinių ir dar vienos Trakų smuklės - užvažiuojamojo namo, priklausiusio Lavreckiams-Novickiams, stovėjusio kampiniame sklype prie Vilniaus ir Sodu gatvių susikirtimo (64 pav.) [306]. Tai buvo turbūt XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje pradėti statyti trobesiai. 1821 m. esamosios būklės plane jų parodyta du vienas stovėjo prie Vilniaus, kitas - prie Sodų gatvės, o tarpas tarp jų - vėlesnio bendro sklypo kampe - buvo tuščias. XIX a. trečiajame ketvirtyje tarp anksčiau buvusių atskirų pastatų pastačius dar vieną, susidarė L raidės formos pastatų kompleksas (65 pav.). Jo kieme stovėjo ūkio trobesys Smuklėje buvo viešbutis, užkandi nė, savininko butas, kiemo trobesyje - tvartas ir vežiminė. Pastatai buvo gerai priderinti prie nelygaus sklypo; nors iš aplinkinių gyvenamųjų namų jie gabaritais beveik neišsiskyrė, bet atrodė gerokai monumentaliau (66 pav.).

Trakų miesto vaizdui turėjo reikšmės ir du architekto A. Polozovo 1895 m. užfiksuoti (67 ir 68 pav.) pašto pastatai [307]. Apie jų statybos laiką tikslių duomenų nėra. Galbūt tai buvo dar XIX a. pradžia, iki 1825 m., kai mieste pirmą kartą paminėtas paštas. Pastatai stovėjo pačiame miesto centre, atrodo, šalia pusiasalio pilies - vienas Vilniaus gatvės, vadintos Didžiąja, rytų pusėje, kitas - prie Policijos skersgatvio iš Vilniaus gatvės. Abu pastatai buvo mediniai, vienaaukščiai, pusvalminiais stogais. Viename buvo pašto ir telegrafo tarnybinės patalpos ir pašto viršininko butas (67 pav.), antrame - paštininkų tarnybinės patalpos ir antrojo valdininko butas (68 pav.). Galimas daiktas, kad pastatai statyti pagal pašto administracinių pastatų pavyzdinius projektus, nors jų stogų forma ir nebūdinga carinės Rusijos pašto pastatams; stogai galėjo būti pakeisti pastatus remontuojant, laikantis jau vietos architektūros tradicijų.

Rytinėje miesto dalyje, Bernardinų ežero pakrantėje, Jurisdikos gatvės rytų pusėje, buvo klebonija, parapijos mokykla ir špitolė. Per 1794 m. gaisrą klebonija sudegė, tačiau 1797 m. aprašant bažnyčios ir klebono trobesių atstatymo darbus, apie jos statybą neužsimenama. Tenurodoma, kad po gaisro pastatyta nedidelė trobelė pakleboniui ir vikarams, o kitoje trobelėje gyvena bažnyčios tarnai; buvo pradėtas statyti ir vikarų namas, o iš senų rąstų liekanų pastatyta arklidė [308]. Tuo tarpu klebonija, kaip matyti iš vėlesnių dokumentų, 1805 m. dar buvo įsikūrusi sename mediniame pastate. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja dviaukštė medinė klebonija [309], Ji plačiau apibūdinta 1820 m. vizitacijos akte: buvo 34 uolekčių ilgio, 15 '/2 uolekčių pločio ir 10 uolekčių aukščio [310]. Pirmame aukšte buvo 3 kambariai, salė ir virtuvė su pagalbinėmis patalpomis, antrame - 8 kambariai abipus koridoriaus, po 4 kiekvienoje pusėje; koridoriaus gale - perėjimas virš Jurisdikos gatvės į bažnyčios šventorių. 1830 m. klebonijos būklė jau buvo bloga, o 1855-1856 m. numatyta statyti naują klebonija, nes senoji visai supuvo; inžinierius paporučikis Stratunovskis parengė pastato sąmatą, turbūt ir projektą [311]. Tais metais jau vyko ir statybos darbai, tačiau dėl jų pobūdžio ne visai sutariama: ar pastatyta nauja klebonija, ar tik suremontuota senoji (pastatas nutinkuotas, 3 kambariai perdažyti, perstatytos krosnys, pakeisti langai). 1879 m. klebonija buvo perstatyta iš dviaukštės į vienaaukštį su mansarda; minimi joje buvę 8 kambariai. Iš mansardos, kaip anksčiau iš antrojo aukšto, buvo uždaras perėjimas virš gatvės į parapijos bažnyčios šventorių.

1794 m. tikriausiai sudegė ir parapijos mokykla, nors J. Kurčevskis mokyklos gaisrą nurodo buvus 1797 m. [312], Ji atstatyta tarp 1805 ir 1817 m., nes pastaraisiais metais jau paminėta; pastatas buvo medinis [313], 1820 m. vizitacijos akte nurodyta, kad mokykla iš tašytų rąstų, 17 uolekčių ilgio, 11 uolekčių pločio ir 5'/2 uolekčių aukščio, gontų stogu. Pastate buvo priemenė, jos dešinėje - didelis kambarys - klasė, kairėje dvi patalpos su drabužine, viduryje - virtuvė ir drabužinė [314]. Iki 1830 m. klasė buvo padalyta į dvi patalpas. Apie mokyklos architektūrą aptariamuoju laikotarpiu duomenų nėra. Pagal vėlesne medžiagą sprendžiama, kad ji buvo panašių proporcijų kaip ir dvigaliai miestiečių gyvenamieji narnai, gal tik kiek platesnė ir monumentalesnė.

Špitolė klebono sodyboje neminima nei XVIII a. pabaigoje, nei XIX a. pradžioje, nors 1785 m. ji dar buvo [315]. Greičiausiai sudegusi per 1794 m. gaisrą, špitolė iki 1820 m. buvo atstatyta. Tai buvo tašytų rąstų pastatas. Iš priemenės galima buvo patekti į 3 kambarius ir patalpą gyventojų daiktams susidėti. 1830 m. špitolė jau buvo beveik sugriuvusi, o 1849 m. jos visai nebebuvo.

Klebonija, parapijos mokykla ir špitolė su klebono ūkio trobesiais sudarė didoką sodybą, kurios iš miesto centro nebuvo matyti; ją užstojo parapijos bažnyčia. Sodyba turėjo šiokią tokią reikšmę tik Jurisdikos gatvės, o iš dalies gal ir rytinės Trakų dalies vaizdui iš Bernardinų ežero pusės.

Apie kitus aptariamojo laikotarpio Trakų visuomeninius pastatus, kurie įvairiai veikė miesto vaizdą ir išsiskyrė panašių gyvenamųjų namų fone, duomenų dar mažiau. Tai pasakytina ir apie apskrities centro administracinius pastatus. Kai kurie iš jų pradėti statyti dar XIX a. pradžioje. Visų pirma 1823 m. iškilo medinis kalėjimas [316]. Nors pagal 1821 m. Trakų projektinį planą kalėjimas turėjo būti pastatytas paežerėje, į vakarus nuo parapijos bažnyčios, bet kažkodėl atsirado prie Vilniaus gatvės, į pietus nuo vėliau pastatytos cerkvės. Apie pastato gabaritus ir architektūrą duomenų nėra. Kalėjimas buvo dažnai remontuojamas; dar 1834 m. matininkas I. Vrublevskis tikriausiai tam braižė jo planą, fasadus ir darė sąmatą [317]. Pastato remonto sąmata daryta ir 1843 m. Į318]; jis buvo remontuotas ir po 1849 m. gaisro [319]. Vos apie 30 metų išstovėjusiam kalėjimui pradėjus griūti, buvo numatyta statyti naują - mūrinį [320]; 1857 m. paskirtos ir lėšos, tačiau 1859 m. kaliniai perkelti į buvusį bernardinų vienuolyną, pertvarkytą kalėjimo poreikiams. 1826-1828 m. buvo pastatyta mūrinė apskrities iždinė - vienaaukštis 7 sieksnių 2 aršinų ilgio ir 5 sieksnių 2 aršinų pločio pastatas [321]. 1843 m. pastatas suremontuotas [322] , o XX a. pradžioje užstatytas antras jo aukštas.

Be apibūdintųjų pastatų bei kompleksų, yra šiek tiek duomenų ir apie kitus Trakų visuomeninius pastatus ar bent jų parengtus projektus. Atrodo, kad 1847—1850 m. mieste buvo pastatyta ligoninė [323]. 1850 m. Trakų gorodničius rašė statybos komisijai apie būtinybę pastatyti areštinę, nes „labai nepatogu" suimtuosius laikyti privačiame name [324]. Nors dėl lėšų trūkumo šio pastato nutarta nestatyti, nes 1866 m. patalpos suimtiesiems laikyti įrengtos buvusiame dominikonų vienuolyne, bet šiam pradėjus griūti, 1893 m. apie areštinės statybą vėl buvo kalbama [325]. Ar sumanymas įgyvendintas, žinių nėra. XIX a. pradžioje buvo parengtas Trakuose stovinčio pulko karininkų fligelio statybos projektas [326], bet apie pačią statybą duomenų neliko.

Kalbant apie tuos Trakų statinius, kurie galėjo turėti individualesnį poveikį miesto vaizdui, negalima nepaminėti ir turgaus aikštėje buvusio koplytstulpio su šv. Jono Nepomuko skulptūra [327]. Jis minimas daugelyje XIX a. pirmosios pusės istorijos dokumentų, žymimas kai kuriuose to laikotarpio miesto planuose.

Nurodoma, kad po 1863 m. sukilimo šventojo statula buvo nugriauta [328], o koplytstulpio viršus perdirbtas. Sprendžiant iš XX a. pradžios ikonografinės medžiagos (69 - 70 pav.), apvalios kolonos viršuje buvo nedidelė stelos pavidalo plokštė su gubernijos herbu - tai buvęs Lietuvos herbas Vytis, o virš jo - Rusijos imperijos herbas; tariamos miesto įkūrimo datos ant koplytstulpio jau nebebuvo matyti. Koplytstulpis, stovintis menkais, vos ne kaimo tipo mediniais nameliais apstatytoje senojoje turgaus aikštėje, priešais pusiasalio pilies griuvėsius, buvo gerai išsiskiriantis iš aplinkos aikštės elementas.

Visų šių savitesnių statinių foną sudarė miestiečių sodybos; gyvenamieji namai formavo gatvių erdves, o ūkiniai trobesiai dažniausiai stovėjo sklypų gilumoje. Yra šiek tiek aptariamojo laikotarpio duomenų apie Trakų miestiečių sodybas. Kaip ir anksčiau, jos buvo nevienodo dydžio, bet vyravo mažos, kuriose stovėjo namas ir vienas ar du ūkio trobesiai. Didelės ar net ir vidutinio dydžio sodybos, miestui skurstant, ypač XIX a. pirmojoje pusėje, buvo išimtis. Pavyzdžiui, 1809 m. nurodoma, kad regentas (raštinės vedėjas) Tomaševičius išsinuomotuose iš Trakų bazilijonų abato dviejuose gretimuose sklypuose (jų plotis -17 sieksnių, o ilgis - 33 sieksniai) buvo pasistatęs gerą 5X 10 sieksnių namą su 6 kambariais, virtuve, kitomis patalpomis ir dviem atskirais priebučiais kiemo pusėje; be namo, sklype buvo dar ir arklidė 5 arkliams, tvartas, dviaukštis svirnas su ledaine [329]. Sodyba buvo aptverta aukšta tvora, joje augo apie 100 obelų ir kriaušių. 1817 m. trumpai apibudinta ir Marijonos Chodasevičienės sodyba prie turgaus aikštės, 1814 m. pirkta iš Povilo Važinskio. Joje buvo 8 kambariu su virtuve ir priemene namas, atskiras virtuvės pastatas, arklidė, ledainė ir krautuvėlė prie aikštės [330]. Didesnių miestiečių sodybų Trakuose galbūt daugiau atsirado tik XIX a. pabaigoje, kai miestas išaugo, pasidarė intensyvesnė jo ūkinė veikla. Pavyzdžiui, 1895 m. Izaoko Kobeckio sklype minimi 6 pastatai, du iš jų, atrodo, buvo gyvenamieji namai prie gatvės, o kiti - ūkio trobesiai kieme [331].

Išimtys Trakuose buvo ir dviaukščiai ar mūriniai gyvenamieji namai. Težinoma, kad 1825 m. dviaukštis namas priklausė miestiečiui Godačevskiui [332], o 1840 m. kitą dviaukštį namą O. Movšovičius pardavė karaimui M. Zarnovskiui [333]. 1815 m. minimi karaimui J. Kobeckiui priklausantys du mūriniai namai [334]; jie stovėję Karaimų gatvėje Nr. 57 ir Nr. 62, o tai rodo, kad tuo metu Trakų miesto namai jau buvo numeruoti.


TRAKAI TARPUKARIO LAIKOTARPIU

Miesto statyba ir architektūra

210-214 psl.
išnašos [28-57] žr. knygos 221 psl.
iliustracijas žr. knygoje

Per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėję miesto statiniai pradėti tvarkyti dar 1919 metais - tada jau buvo remontuojama parapijos bažnyčia [28]. Apgriautas buvusio bernardinų vienuolyno pastatas paliktas likimo valiai ir netrukus beveik visai sunyko; 1921 m. jo liekanas užfiksavo technikas V. Jarmalavičius. Apie centre sugriautų narnų atstatymo laiką tikslesniu duomenų nėra. Greičiausiai šie pastatai buvo atstatyti pagal projektus, kadangi 1924-1929 m. ir kiti namai jau buvo taip statomi (Karpavičienės, Jančevskienės, Bancevičienės, Viršeliovienės ir kt.); pagal techniko V. Jarmalavičiaus projektą suremontuota ligoninė, o pagal inžinieriaus Mironovičiaus - iždinė [29]. Vilniaus-Trakų apskrities inžinierius tada buvo J. Rouba [30].

Po karo apleistą dominikonu vienuolyną 1923 m. apžiūrėjo iš Vilniaus atvykęs Meno valdybos atstovas [31]. Jis konstatavo, kad per karą vienuolyno pastatai sudegė, o griuvėsius ardo gyventojai. Susirūpinus vienuolyno likimu, 1925 m. buvo sudaryta J. Kloso vadovaujama komisija, kuri užfiksavo blogą pastato būklę ir nutarė, kad jį dar galima išgelbėti [32] ; tais pačiais metais J. Klosas sudarė projektą [33]. Pagal šį projektą buvo numatyta pastatą rekonstruoti, suformuojant jj aplink uždarą kiemą. Tačiau projektas tik iš dalies įgyvendintas: suremontuotas pietryčių korpusas ir buvusi koplyčia [34], kurioje įrengta kariškių kino salė [35].

Be abejo, atstačius bei suremontavus per karą sugriautus ar nukentėjusius pastatus nei Trakų miesto planas, nei statinių visuma, nei bendras vaizdas labai nepasikeitė. Miesto teritorija nesiplėtė, o sumažėjus gyventojų ir apmirus ūkinei veiklai, statoma apskritai buvo nedaug. Iki 1939 m. tepastatyta tik keliolika miestiečių sodybų, jachtklubas, karaimų muziejus. Todėl natūralu, kad aptariamuoju laikotarpiu nebuvo parengtas nė Trakų plėtojimo projektas - jo nereikėjo. Tvarkant miesto statybos reikalus naudotasi 1926 m. perbraižytu, gal šiek tiek patikslinant, 1846 m. Trakų tikrosios būklės planu [36] . Kaip matyti, palyginus šį planą (90 pav.) [37] su XIX a. pradžios Trakų plano schemomis, gatvių tinklas pusiasalyje ir už jo ribų - tuometinio miesto teritorijoje (1934 m. tai buvo 2111 ha [38]) - nepakito. Miestą tyręs J. Tochtermanas konstatavo, kad dauguma gatvių gerai derinasi prie reljefo; pavyzdžiui, Cerkvės (dabar Maironio) gatvės posūkis, pasak tyrėjo, atsirado šiai gatvei aplenkiant pelke, o Mahometonu (dabar Trakų) gatvės trasa kartojo Totoriškių ežero liniją. J. Toehtennanas pabrėžė, kad Trakai yra miestas, „kuris genetiškai išaugo iš reljefo" [39]. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje šiek tiek rašės apie Trakų arehitektūrą J. Maceika taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pasižiūrėjus iš viršaus, atrodo, jog miestas „augo beveik be plano, urbanistiškos kompozicijos. Gyventojai statydino namus, kaip jiems atrodė patogiau" [40]. Taigi išskirtinis Trakų plano plastiškumas ir geras derinys su gamta buvo itin akivaizdus; šis plano ypatumas liko nepakitęs nuo miesto kūrimosi pradžios.

Miesto planui neturėjo reikšmės ir antroji turgaus aikštė vakarinėje Didžiosios Kauno gatvės pusėje (į šiaurę nuo centro), kadangi ji neįgijo aikštei įprasto urbanistinio vaidmens. Visai nepakeitė ankstesnio plano ir 1940-1941 m. gatvių tvarkymo darbai. Nors pagal projektą turėjo būti patiesinta ir pa-platinta visa Didžioji Kauno gatvė nuo senosios aikštės iki šiaurinio miesto pakraščio [41], bet darbus spėta atlikti tik į šiaurę nuo pusiasalio, ties Mažąja Kauno gatve. Remontuotas ir Kauno kelias Aukštadvario kryptimi, į pietus nuo pusiasalio.

Ketvirtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Trakuose buvo 407 namai, iš jų 262 - pusiasalyje. Medinių namų buvo 251 (3 dviaukščiai, kiti - vienaaukščiai), mūrinių – 11 (3 dviaukščiai, 8 vienaaukščiai), ūkio trobesių - 90-100, iš jų 8 mūriniai. 64 proc. namų stovėjo galu į gatvę, 33 proc – šonu, o likusieji gatvės atžvilgiu užėmė kitokią padėtį [42]. Šonu į gatvę namai stovėjo daugiausia centre, sudardami kompaktiškiau užstatytą zoną pagal pagrindinę gatvę. Šiuos duomenis pateikęs J. Tochterrnanas aiškino, kad namai buvo statomi galais į gatvę tiek dėl sklypų siaurumo, tiek dėl patogumo namų galuose įrengti krautuvėles, o gyvenamąsias patalpas (jas dažniausiai sudarė pora nedidelių kambarėlių su virtuve) išdėstyti kiemo pusėje. Kadangi taip stovinčių namų stogai buvo daugiausia dvišlaičiai, dengti skiedromis ar gontais, tai visas gatvės vaizdas, pasak tyrėjo, buvo vienodas ir gana monotoniškas, juo labiau, kad namų architektūra, jo nuomone, primityvoka. Šiam teiginiui pailiustruoti J. Tochtermanas pateikė standartiškai užstatytos Didžiosios Kauno (Karaimų) gatvės lygioje karaimų teritorijoje atkarpos piešini (91 pav.) [43]. Įdomesni, pasak autoriaus, buvo tik kai kurie senesni namai; iš pastarųjų jis išskyrė centre stovintį medinį, turbūt kelis kartus didintą namą, jį nupiešė iš kiemo pusės iš kiemo pusės (92 pav.) [44]. Mūrinius Traki] namus J. Tochtermanas laikė budingais XIX a. pabaigos Lenkijos miestu ir miestelių statiniais. Iš tikrųjų tai buvo „plytų stiliaus" XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje carinės Rusijos šiaurės vakaru gubernijose stalyti pastatai. Panašus miesto vaizdas iškyla ir iš kai kuriu kitu to meto autorių rašinių: „dabartinis Trakų vaizdas sudeginto vienuolyno griuvėsiai, raudono stogo su žemais bokšteliais sena ir didelė katalikų bažnyčia, dar Vytauto statyta, dvi tankios eilės skurdžių provincijos miestelio medinių namukų ir mūrinis paminklas vidury gatvės [...]"[451

J. Tochtermanas, iš esmes neigiamai apibūdinės Trakų miestiečių namų architektūra, padarė tai gana mechaniškai, neatsižvelgdamas i gamtine situacija, reljefą, želdinius, plastiška gatvių tinklą, ir todėl tas apibudinimas negali būti laikomas objektyviu. Kaip matyti tik iš kai kuriu aptariamojo laikotarpio Trakų miesto gatvių vaizdų, šios gatvės buvo labai tapybiškos, jose atsiskleidė įvairaus plano ir gylio perspektyvos, kuriose ryškėjo skirtinga emocini poveiki visumai teikę elementai. Be abejo, buvo ir nelabai įdomiu gatvių atkarpų, tačiau ne jos lėmė šių gatvių perspektyvų pobūdi. Antra vertus, net ir tolygiu ritmu galais į gatvę stovintys namai neatrodė vienodi ir nuobodus.

Trijuose čia pateikiamuose gatvių vaizduose matyti miesto centras. Dviejose nuotraukose atsiskleidžia beveik ta pati perspektyva - iš aikštės į bažnyčia, tačiau viena nuotrauka daryta apie 1920 m. (93 pav.) [46], o kita - po 1935 m. (94 pav.) [47], t. y. jau restauravus aikštėje stovintį koplytstulpį su šv. Jono Nepomuko skulptūra [48] (ja iš naujo padarė Vilniaus skulptorius Horno Poplavskis) [49]. Kaip matyti iš šių vaizdų palyginimo, antroji pagrindinės gatvės perspektyva, vien tik restauravus koplytstulpio viršutine dalį, gerokai pasikeitė. Pats koplytstulpis tapo panašus į liaudies architektūros bruožais pasižyminčius kitus Trakų statinius. Trečiasis, apie 1930 m., centro vaizdas - nuo Didžiosios Vilniaus (dabar Vytauto) ir Bažnyčios (dabar Birutės) gatvių sankryžos (95 pav.) [50] į aikštės pusę. Jame, be trijų dviaukščiu „plytų stiliaus" pastatų, matyti ir galu i gatvę stovintys liaudiški vienaaukščiai mediniai namai su pusvalminiais stogais. Apie 1930 m. darytoje nuotraukoje matomas Bažnyčios gatvės vaizdas ties klebonija (96 pav.) [51], kuriame užfiksuotas perėjimas virš siauros gatvės į bažnyčios šventorių: tai - vienas iš savitų senųjų Trakų kampelių.

Tapybiškumas, savitumas ir gamtos bei architektūros darna matyti ir aptariamojo laikotarpio bendruose Trakų miesto vaizduose. Iš čia pateikiami] šešių vaizdu trijuose įvairiai užfiksuota centrinė miesto dalis, kituose trijuose - miestas su pilimis artimu ir tolimesniu apylinkių fone.

Iš Galvės ežero - iš šiaurės pusės - apie 1940 m. darytoje centrinės Trakų dalies nuotraukoje (97 pav. l [52] matyti gana tankiai iki pat ežero prieinančiu sodybų ūkio trobesiai ir virš jų iškilęs pagrindinis Traku statinys bažnyčia. Nors daugelis pastatu ne tik pačių paprasčiausių racionaliu formų, bet, galimas dalykas, ir tik vidutinės ar net blogos būklės, vis dėlto visi jie sudaro tapybiška ir savita vaizdą. Panašus Trakų centrinės dalies fragmentas matomas ir apie 1930 m. nuo Aukų kalno darytoje nuotraukoje (98 pav.) [53]. Tačiau čia galima pajusti ta bendrojo miesto vaizdo dvilypum.'j, apie kurį pirmasis rašė J. Tochtermanas: Trakus sudaro lyg dvi dalys - praeities griuvėsiai, kurie dominuoja, ir nereikšmingas nūdienis miestas [54]. Kiek kitokias asociacijas kelia apie 1930 m. iš bažnyčios bokšto fotografuoto Trakų centro fragmentas su miesto šiauriniu pakraščiu tolumoje (99 pav.) [55]. Čia kontrastuoja gana tankiai užstatytas plotas ir šalia spindintis vandens veidrodis, o šiaurinės miesto dalies pakraštys su kenesa tarsi ištirpsta vaizdingose apylinkėse. Dar geriau miestu ir pilių liekanų bei gamtos sąveikos įspūdis perduotas V. Romanoviciaus 1939 m. piešinyje (100 pav.) [56], darytame pagal 1936-1938 m. nuotrauką nuo bažnyčios stogo. Medžiais apaugusi pusiasalio pilies teritorija ir tarp medžių kyšantys salos pilies griuvėsiai su ežerais - tai lyg nuoseklus perėjimas iš tankiai užstatyto centro i natūralia gamta.

Jau visai gamtos fone, tarp želdynu ir vandeni!, Trakų miestų matome dar dviejose nuotraukose. Vienoje (101 pav.) [57] jis fotografuotas apie 1928 - 1930 m. nuo Aukų kalno ir atrodo skendintis žalumoje. Antra nuotrauka (102 pav.) [58] daryta apie 1938 m. iš salos pilies rūmų donžono. Joje galima pastebėti, kad ypač gražiai įsilieja į kraštovaizdį šiaurinėje miesto dalyje tarp ežerų stovintys karaimų sodybų trobesiai.


TRAKAI PO ANTROJO PASAULINIO KARO

Miesto statyba ir architektūra

224-274 psl.
išnašos [32-82] žr. knygos 279-280 psl.
iliustracijas žr. knygoje

(ištrauka iš knygos: Algimantas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis, Trakų miestas ir pilys, Vilnius, Mokslas, 1991, psl. 296)

Apie tiesioginius nuostolius, kuriuos Trakų miestas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą, tikslių duomenų nėra. Matyt, tik kai kurie pastatai miesto teritorijoje, t. y. visame pusiasalyje ir į šiaurę bei į pietus nuo jo, buvo sudeginti ar sugriauti, tačiau centre didesniu pasikeitimų neįvyko. Dar 1941 m., visai prieš pat hitlerininkams užimant Lietuvą, buvo pradėta daryti Trakų geodezinė nuotrauka — detalus tikrosios būklės planas; darbus 1942-1944 m. tęsė inžinierius V. Blonskis [32]. Manoma, kad nuotrauka buvo baigta, o ja pasinaudojo K. Macuras, 1944 m. praėjus frontui, jis padarė miesto centrinės dalies detalų planą, kuriame tiksliai užfiksuotas tos teritorijos gatvių tinklas, valdų ribos ir pastatai. Palyginus šį planą (107 pav.) [33] su tarpukario laikotarpio miesto planais, matyti, kad nei gatvių trasos, nei sodybų trobesiai, be vienos kitos smulkmenos, užfiksuotoje teritorijoje nepakito. Taigi ir pirmųjų pokario metų Trakų centro vaizdas visai ar beveik visai nesiskyrė nuo prieškarinio. Vargu ar didesniu pasikeitimų buvo ir visame mieste. 1944 m. K. Macuras padarė ir parapijos bažnyčios inventorizavimo brėžinius "(108—109 pav.). Pasirodė, kad 30,5X26,2 m bažnyčia (halė 21,7X 10,0 m) buvo ne visai taisyklingo plano.

Kadangi sunkiomis pokario metų sąlygomis visų pirma buvo atstatomi sugriauti Lietuvos miestai, tai visai ar beveik nenukentėjusiems Trakams naujų statybų mažai tebuvo planuota. Apskrities administracinės, ūkinės, kultūros ir švietimo įstaigos, nors jų, palyginti su prieškariniu laikotarpiu, ir pagausėjo, daugiausia kūrėsi pritaikomuose tiems poreikiams — rekonstruojamuose — gyvenamuosiuose namuose [34], o kai kurios įstaigos užėmė anksčiau pertvarkytus buvusio dominikonų vienuolyno pastatus pusiasalio pilies teritorijoje. Tikriausiai dėl to pirmąjį pokario dešimtmetį nebuvo parengtas ir Trakų generalinis planas. Prireikus statyti naują pastatą, kiekvienu atveju jam būdavo parenkamas sklypas prie esamų gatvių, atsižvelgiant j aplinkinius statinius.

Po 1947 ir 1949 m. gaisrų, kai sudegė nemaža miesto centre ir šiaurinėje dalyje stovėjusių medinių pastatų (o kartu, atrodo, ir senosios rotušės likučiai), miesto vaizdas tapo gerokai nykesnis, atsirado didesnis poreikis ir galimybės statyti. Šeštojo dešimtmečio pradžioje aikštės pietryčių šone, sudegusių sodybų vietoje, buvo pradėtas statyti Trakų rajono partijos komiteto pastatas (baigtas iki 1956 m.), o netrukus taip pat centre, prie Vytauto gatvės, pastatyta universalinė parduotuvė ir 6 butų gyvenamasis namas (visi pastatai dviaukščiai, mūriniai, tipiniai) [35]. Iki 1957 m. Totoriškių ežero pakrante buvo nutiesta nauja gatvė, iki 1959 m. miesto pietryčių pakraštyje, už pusiasalio ribų, pastatyto geležinkelio stotis, o pietinėje miesto dalyje — tipinė autobusų stotis [36]. Naujieji pastatai ir gabaritais, ir architektūra gana ryškiai skyrėsi nuo beveik vien medinių vienaaukščių Trakų senųjų statinių ir ėmė disonuoti su miesto vaizdu. Bene mažiausiai tradiciniam Trakų vaizdui pakenkė atokiau nuo miesto iškilusi geležinkelio stotis ir tarp senųjų dviaukščių namų Vytauto gatvėje pastatytas tipinis gyvenamasis namas (110 pav.). Mažai statant, prieškarinė bendroji miesto statinių charakteristika beveik nesikeitė: 1956 m. vieno aukšto namai sudarė 93,2%, mediniai — 89,3% (juose buvo 20791 m2 gyvenamojo ploto: valstybiniuose namuose — 55,4%, asmeniniuose -44,6%) [37].

1954 m. buvo sudarytas miesto faktiškosios būklės planas [38], o jo pagrindu 1956 m. parengtas pirmasis generalinis planas (architektas R. Kazlauskas) [39]. Projekto užduotyje nurodyta planuoti Trakų miestą 100 ha plote; be rajono centro funkcijų, numatyti jam ir poilsio bei turizmo centro vaidmenį. Pasiūlyta turizmo pastatus koncentruoti miesto šiaurinėje dalyje, arčiau pilių, miesto centrą planuoti pusiasalio centrinėje dalyje, sodybinių namų teritoriją numatyti atokiau nuo ežerų krantų, o vasarnamius — prie Skaisčio ežero. Laikant Trakų ežeryną poilsiaviete, ežerų pakrantėse rekomenduota numatyti sanatorijų ir poilsio namų statybą, tačiau naujus pastatus išdėstyti tik už vandens telkinio apsauginių zonų ribų ir didesniais atstumais vienas nuo kito. Po gaisrų atsiradusį mieste tuščią plotą tarp rajono vykdomojo ir partijos komitetų priešais pusiasalio pilį nurodyta neužstatyti, šiaurinėje pusiasalio dalyje — sudegusių sodybų vietoje — naujų pastatų nenumatyti, kad liktų daugiau salos pilies apžvalgos taškų, o plotus, kuriuose tarp gatvių ir ežero buvo nedidelis atstumas, formuoti tik viena pastatų eile, apželdinant ežerų pakraščius [40].

Pagal 1956 m. generalinį planą (111 pav.) mieste iki 1970 m. numatyta 4 tūkst. gyventojų ir 24 860 m2 gyvenamojo ploto (12780 m2 valstybiniuose ir 12080 m2 individualiuose namuose) [41]. Beveik visas miestas sutalpintas į pusiasalį; už jo ribų j suplanuotą teritoriją įtraukti tik anksčiau užstatyti plotai prie Aukštadvario kelio, rytinėje Gilusio ežero pusėje (palei plentą j Vilnių) ir Užtiltėje, be to, naujai statybai skirtas nedidelis plotas rytiniame Bernardinų ežero krante. Pramonės ir komunalinės įmonės išdėstytos pietinėje pusiasalio dalyje ir Užtiltėje. Didžioji sodybinių namų teritorijos dalis suplanuota tarp Birutės gatvės ir Bernardinų ežero, pusiasalio pietryčiu pakraštyje. Aiškus visuomeninis centras nenumatytas, o visuomeniniai pastatai išdėstyti Vytauto gatvėje, j pietus nuo pusiasalio pilies. Priešais pilį, prie pakeistos formos (paplatintos) istorinės aikštės, numatyti keli administraciniai pastatai, kultūros namai, ryšių skyrius, viešbutis [42]. Dauguma daugiabučių gyvenamųjų namų išdėstyta pagrindinėje Vytauto-Karaimų (tada — M. Melnikaitės) gatvėje, derinantis prie jos krypties, kai kurie — kitose pusiasalio vietose. Projekte daugiausia laikytasi esamų gatvių, tačiau pavienės Trakų ir Birutės gatvių atkarpos patiesintos. Numatytos kelios naujos šalutinės gatvės pusiasalio centre — prie Totoriškių ežero, rytinėje dalyje — prie Bernardinų ežero ir miestą plėsti numatytoje teritorijoje už šio ežero. Visi naujieji pastatai turėjo būti ne aukštesni kaip dviejų aukštų. Šalia Bernardinų kalvos numatytas turgus. Paežerėse (išskyrus karaimų apgyventą teritoriją prie Totoriškių ežero) paliktos apsauginės juostos, jose suplanuoti pėsčiųjų takai. Karaimų gatvės šiaurės rytų pusėje karaimų namai numatyti nugriauti, kad būtų „sudarytas geras vizualinis ryšys tarp miesto ir salos pilies" [43]. Šalia pusiasalio pilies suplanuotas skveras.

Generalinio plano autorius įvykdė visus projektavimo užduotyje keliamus reikalavimus [44]. Pagrindiniai projektiniai siūlymai iš esmės atitiko Trakų gamtinės situacijos, vietovės gamtinių sąlygų, susiklosčiusio plano, statinių ir tūrinės erdvinės kompozicijos išsaugojimo bei tolesnio formavimo reikalavimus. Tačiau projekte buvo ir trūkumų: miesto teritoriją numatyta plėsti rytiniame Bernardinų ežero krante, tiesintos kai kurios gatvės, pakeista istorinės aikštės forma, sudaryta galimybė statyti daugiabučius namus Totoriškių ežero pakrantėje, miesto šiauriniame gale ir centre — į vakarus nuo Trakų gatvės, numatyta nugriauti nemaža karaimų namų.

1959 m. buvo parengtas Trakų centro ir krantinių detalus projektas (architektas R. Kazlauskas) [45]. Jame patikslinti ir detalizuoti 1956 m. generalinio plano siūlymai, nurodyti visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų, kuriais turėjo būti užstatomas centras ir jo prieigos, tipiniai projektai.

1956 m. generalinis planas ir 1959 m. centro projektas dar šeštajame dešimtmetyje pradėti realizuoti. Naujai įrengtos kai kurios Banelio ir Birutės gatvių atkarpos, statomi tipiniai visuomeniniai pastatai ir gyvenamieji namai. Tačiau jau iš pat pradžių kai kurių generalinio plano sprendimų nesilaikyta. Turgui skirtoje vienoje iš aukščiausių pusiasalio vietų iki 1961 m. pastatyta 964 vietų vidurinė mokykla su internatu, kuri labai sudarkė miesto panoramą. Didoką žalą istorinės Trakų dalies vaizdui padarė ir kultūros namams numatytoje vietoje 1957—1962 m. pastatytas restoranas su viešbučiu [46]. Jis iškilo pagal kitam miestui parengtą, o Trakams kiek pakeistą projektą; pakartotas dar ir kitose vietovėse, šis projektas tapo beveik tipinis. Laikantis tada įsišaknijusių liaupsinančių naujas statybas pozicijų, apie šį restoraną buvo rašoma, kad „savo grakščiu siluetu, kontrastingai iškylančiu greta senų namų, pilies bokštų ir ežero veidrodžio, jis tarsi simbolizuoja naują miestą, besistiebiantį tylioje ežero karalijoje" [47]. Iš tikrųjų naujasis restoranas, pastatytas priešais pusiasalio pilį prie numatytos išplėsti aikštės, tapo istorinės miesto dalies svetimkūniu — tiek gabaritų, tiek ir formų požiūriu.

1956 m. generalinio plano pakeitimai, formuojant miestą, buvo ne vien blogi, bet ir geri — 1962 ar 1963 m. atsisakyta griauti karaimų apgyventos teritorijos šiaurės rytų dalį, o visas pusiasalio šiaurinis galas su vienaaukščiais mediniais karaimų namais paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu [48].

Nuo 1956 iki 1969 m. Trakuose buvo pastatytas 140 vietų vaikų lopšelis-darželis, 315 vietų kino teatras, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas (visi pastatai tipiniai), o 1965 m.— gelžbetoninis tiltas kelyje j Vievį [49]. Taip pat, jau iš esmės nukrypstant nuo 1956 m. generalinio plano, pagal kurį Trakuose numatyti tik dviaukščiai namai, buvo statomi ir aukštesni tipiniai sekciniai namai pietinėje pusiasalio dalyje — daugiausia Banelio ir Vytauto gatvėse. Iki 1969 m. išaugo 6 triaukščiai (2420 m² gyvenamojo ploto), 5 keturių aukštų (6330 m² gyvenamojo ploto) ir 2 penkių aukštų (3660 m² gyvenamojo ploto) namai [50]. Dėl to nemaža Vytauto gatvės atkarpa pietinėje miesto dalyje ėmė prarasti Trakams tradicinį ir įgyti gana standartinį vaizdą (112 pav.).

Statant naujus visuomeninius ir gyvenamuosius pastatus, buvo griaunami senieji mediniai Trakams būdingi vienaaukščiai namai, gerai atitikę pusiasalio gamtos formas ir tradicinį miesto erdvių mastelį. Pavyzdžiui, statant tipinį 4 aukštų namą su knygynu ir kino teatrą, buvo visai išgriautas nedidelis Trakų senųjų statinių kvartalas vakarinėje Vytauto gatvės pusėje, kuriame stovėjo ir vienintelė mieste dviaukštė klėtis. Statant gyvenamuosius namus Vytauto gatvėje, tarp Maironio ir Banelio gatvių, nugriauti mediniai pastatai, tarp jų XIX a. statyta „pilis-kalėjimas" ir XVIII a. pabaigos mažų miestų bei miestelių architektūrai būdingas medinis dvarelis [51]. Nebeliko gana originalios architektūros medinės sinagogos. Be to, kai kurie naujieji pastatai buvo gerokai atitraukti nuo pagrindinės Vytauto gatvės (kino teatras, gyvenamasis namas su knygynu ir paštas), dėl to šiose vietose sudarkytas gatvę apibrėžęs glaudus užstatymas, atsirado nebūdingos Trakams naujos erdvės. Visi šie nukrypimai nuo 1956 m. generalinio plano sudarė prielaidas gana dideliems Trakų architektūros ir savito tradicinio vaizdo pažeidimams. Pusiasalio pietinėje dalyje atsiradę standartinių formų statiniai irgi disonavo su Trakų gamta ir architektūrine aplinka. Siaurinės miesto dalies vaizdą "kiek pakeitė ir apie 1960 m. pirmą kartą išasfaltuota pakoreguoto profilio (paplatinta) pagrindinė Vytauto-Karaimų gatvė [52]. Visa tai iš esmės nesiderino su būdingomis tam metui skambiomis deklaracijomis: „architektams rūpi, kad naujieji pastatai nenustelbtų praeities palikimo, neatskiriamai jaugusio į apylinkių peizažą, savo vertikalėmis neužgožtų salos pilies bokštų. Todėl stengiamasi statyti ir projektuoti būsimus statinius taip, kad kiekvienas, kas atvyksta į Trakus, pajustų per ilgus šimtmečius susiformavusį jų savitumą, nepakartojamą grožį ir vertę" [53]. Neatsižvelgiant į Trakų gamtos ir architektūros savitumą, o statant šį miestą kaip eilinį rajono centrą, tokie gražūs žodžiai terodė milžinišką atotrūkį tarp pageidaujamo ir faktiškojo rezultato. Kita vertus, nuo architektų nedaug kas ir tepriklausė: miestų statybos politiką, neišskiriant nė Trakų, lėmė bendrosios visuomeninės ir ekonominės sąlygos.

1969 m. Lietuvos TSR Ministrų Tarybai paskelbus nutarimą „Dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių ir Trakų istorinių senamiesčių apsaugos, tvarkymo ir eksploatavimo gerinimo" ir Trakų senamiesčiui suteikus respublikinės reikšmės paminklo statusą, tais pačiais metais buvo parengti jo rekonstravimo projektiniai siūlymai (architektas S. Mikulionis) [54], o 1970 m.— siūlymai dėl Trakų miesto ir aplinkinių kaimų vystymo krypties, paminklinių ir kitų pastatų panaudojimo (architektas S. Mikulionis). Pasinaudojant 1969 m. siūlymais dėl Trakų senamiesčio rekonstravimo, 1971 m. Paminklų konservavimo institute pradėtas rengti jo regeneravimo projektas [55].

1969 rn. Trakų miesto plotas sudarė 1077 ha: užstatyta teritorija užėmė 142 ha, želdynai — 110 ha, vandenys — apie 550 ha, kiti plotai — apie 270 ha; mieste buvo 25 gatvės (bendro 22 km ilgio) ir 494 pastatai: vienaaukščių— 455 (iš jų medinių — 406), dviaukščių — 22, trijų aukštų — 6, keturių — 5, penkių — 2 (visi mūriniai) [56].

1971 m. patvirtintas naujas Trakų generalinis planas (Miestų statybos projektavimo institutas, architektas K. Bučas) [57], pagal kurį iki 1996 m. mieste buvo numatyta 7 tūkst. gyventojų ir 3 tūkst. nuolatinių poilsiautojų [58]. 1971 m. Trakuose jau buvo 34,4 tūkst. m2 gyvenamojo ploto (iš jo mūriniuose namuose—17 tūkst. m2), o suplanuota 105 tūkst. m2, t. y. tris kartus daugiau. Dėl to daugiabučiai gyvenamieji namai Trakuose turėjo sudaryti 60% viso esamo ir naujai numatyto gyvenamojo fondo. Pasiūlyta sukurti Arakalnio (Rėkalnio) ir Varnikų poilsio zonas, kuriose galėtų ilsėtis 3 tūkst. žmonių, Žydiškių-Kariotiškių ir Totoriškių-Užtrakio stacionarinių poilsinių (po 3,5 tūkst. vietų) zonas, taip pat 5 tūkst. vietų Kudrionių pionierių stovyklų kompleksą [59]. Taigi Trakų miestą buvo numatyta daugiau negu 3 kartus padidinti, palyginti su 1969—1971 m. būkle; jis turėjo būti išplėstas j vakarus, rytus ir pietus už Totoriškių, Bernardinų ir Gilusio ežerų. Numatyta sukurti „Didžiuosius Trakus", pakeisti ir miesto gamtine bei urbanistinę situaciją: Totoriškių, Bernardinų, Gilusio ir Babruko ežerai turėjo tapti miesto vidaus vandens baseinais (113 pav.).

Pagal 1971 m. generalinį planą pramoninė komunalinė zona buvo numatyta j pietus nuo miesto, daugiabučiai namai turėjo būti statomi pietinėje pusiasalio dalyje ir j vakarus nuo Totoriškių ežero, prie Lauko gatvės; naujų sodybinių namų teritorija pusiasalyje nebuvo numatyta — šiems namams skirtas plotas Babruko ežero vakariniame krante. Taip abipus plento j Aukštadvarį, bet daugiau j šiaurę nuo šio kelio — vakariniame Totoriškių ežero krante — buvo numatyta pastatyti didesnį miestą negu tas, kuris tada galėjo tilpti visame pusiasalyje. Miesto plotas turėjo pa-didėti"l948 ha.

Generaliniame plane visa miesto teritorija suskirstyta zonomis pagal funkcinį ir iš dalies statybinį principą. Be to, numatyta, kad šiaurinė Trakų dalis bus „istorinis architektūros bei "etnografijos paminklų draustinis", teritorija į pietus nuo jo — šio draustinio įtakos zona, o visa pietinė pusiasalio dalis, kurioje jau vyko nauja statyba,— nevertingas plotas [60]. Taigi neatsižvelgta į 1969 m. parengtus Trakų senamiesčio rekonstrukcijos siūlymus, pagal kuriuos senamiesčiu buvo pripažintas visas pusiasalis. Į draustinio teritoriją 1971 m. plane buvo įtrauktos salos bei pusiasalio pilys ir karaimų miesto dalis, kurią numatyta restauruoti. Draustinio įtakos zona tęsėsi nuo restorano su viešbučiu iki Banelio gatvės, joje buvo išdėstyti Trakų visuomeninio centro administraciniai, kultūriniai ir buitiniai pastatai, o iš esamų istorinių pastatų plane palikta tik parapijos bažnyčia ir cerkvė. „Kitus istoriniu ir architektūriniu požiūriu svarbesnius šios zonos namus bei pastatus, nors ir medinius prieš nugriaunant, numatyta istoriniu architektūriniu [...] požiūriu moksliškai ištirti ir įvertinti" [61]. Taigi beveik visą Trakų miesto centrinę dalį j pietus nuo pusiasalio pilies buvo numatyta nugriauti. „Nevertinga teritorija" j pietus nuo Banelio gatvės buvo planuota toliau užstatyti 3—4 aukštų daugiabučiais namais, be to, čia turėjo būti vidurinių mokyklų ir ikimokyklinių vaikų įstaigų kompleksas, ligoninė, poliklinika ir kt., o ant Bernardinų kalno, vienuolyno griuvėsių vietoje, numatytas daugiaaukštis užsienio turistų viešbutis [62]. Išilgai pusiasalio einanti pagrindinė Vytau-to-Karaimų gatvė buvo numatyta paplatinti nuo 12—13 iki 22 metrų.

Kartu su generaliniu planu 197J m. parengtas Trakų centrinės dalies projektas (Miestų statybos projektavimo institutas, architektas K. Bučas), kuriame detalizuoti centro formavimo siūlymai. Tačiau šis projektas liko nepatvirtintas.

1971 m. generalinio plano siūlymai sudarė prielaidas toliau iš esmės pertvarkinėti Trakų užstatymą ir tūrine erdvinę kompoziciją (tai jau buvo pradėta, nesilaikant 1956 ir 1959 m. projektų), keisti tradicinę miesto panoramą, menkinti istorinių statinių vaidmenį, didinti kontrastą tarp šiaurinės ir pietinės pusiasalio dalių [63]. Visa tai prieštaravo tada jau plačiai žinomiems ir respublikoje taikomiems vertingų istorinių miestų apsaugos ir regeneravimo principams.

Galimas daiktas, kad tokią generalinio plano autoriaus poziciją iš dalies lėmė tai, kad praėjus ketvirčiui amžiaus nuo karo, nebuvo sutvarkyti senieji miesto pastatai, daugelis jų buvo blogos ar net avarinės būklės. Tad ir miesto vaizdas vis blogėjo. Atkreipus j tai dėmesį, iškeltas požiūris, kad Trakai — tai ne vien pilys, bet ir miestas, kad abi šios istorinio urbanistinio komplekso grandys kūrėsi ir formavosi, augo ir nyko veikdamos viena kitą ir kad Trakų miestas — vienas iš savičiausių mūsų etninės ir urbanistinės kultūros paminklų, todėl jį reikia taip pat atsakingai tvarkyti kaip ir pilis [64]. 1969 m. aukštosiose mokyklose buvo parengt; pirmieji diplominiai darbai, nagrinėjantys Trakų miesto regeneravimo ir rekonstrukcijos problemas [65].

Pusiasalio dalijimas į skirtingos vertės zonas 1971 m. generaliniame plane turėjo neigiamą poveikį ir 1974 m. Trakų senamiesčio regeneravimo projektui (Paminklų konservavimo institutas, architektai R. Jurgilas ir A. Pilypaitis). Remdamiesi generaliniame plane pateiktu pusiasalio suskaldymu į dvi zonas ir nekreipdami dėmesio j istoriškai pagrįstus 1969 m. senamiesčio rekonstravimo siūlymus, Kultūros ministerijos ir Statybos reikalų komiteto atsakingi darbuotojai nurodė, kad senamiesčiu ir jo įtakos zona turi būti laikoma tik šiaurinė — mažesnioji — pusiasalio dalis maždaug iki Maironio gatvės (114 pav.). Nepaisyta projektuotojų ir tyrėjų įrodinėjimų, kad Trakų pusiasalis yra nuo seno gamtiniu, istoriniu, kultūriniu ir urbanistiniu požiūriu nedaloma miesto teritorija [66]. Dėl tos priežasties Trakų senamiesčio regeneravimo projektas buvo parengtas beveik neatsižvelgiant į tai, jog Trakai yra vientisas urbanistinis kompleksas. Taigi šis projektas negalėjo turėti didesnės reikšmės miesto tvarkymui. Jis tarsi įteisino dirbtinį senamiesčio suskaldymą. Kadangi jame neatsispindėjo pietinė — didžioji — senamiesčio dalis, joje ir buvo statomi (pagal 1971 m. generalinį planą) nauji, nesiderinantys su Trakų gamta ir neatitinkantys miesto statybos tradicijų daugiabučiai namai bei visuomeniniai pastatai. Be to, pagal senamiesčio regeneravimo projektą buvo numatyta visuomeninių pastatų statyba miesto centre, o tai sudarė sąlygas toliau griauti tuos medinius miesto namus, kurie nebuvo pripažinti turintys architektūrinę verte, nors urbanistiniu požiūriu kiekvieno, kad ir nevertingo, statinio vaidmuo bendroje kompozicijoje yra reikšmingas.

Nuo 1971 m., realizuojant generalinį planą, pietinėje Trakų pusiasalio dalyje buvo intensyviai statomi daugiabučiai namai, dar labiau pakeitę tą miesto teritoriją, kuri projekte apibudinta kaip nevertinga. Be to. nauji, daugiausia standartinės architektūros pastatai pradėjo skverbtis ir j vadinamąją „draustinio įtakos zoną" — faktiškai paminklinę teritoriją [67], nors ji generalinio plano autoriaus tokia ir nebuvo pripažinta. Dėl to šioje „zonoje" buvo toliau griaunami mediniai tradiciniai Trakų pastatai, kai kada net vertingos architektūros, o jų vietose ir tuščiuose plotuose statomi 3—6 aukštų gyvenamieji namai, kurie daug kur suniveliavo ir užgožė trapias miniatiūrines gamtos formas, iš esmės pakeitė tradicinį užstatymo mastelį [68]. Miesto gatvių perspektyvose tarp Trakams būdingų vienaaukščių medinių namų ėmė ryškėti drastiški, gal tik gausių želdinių kiek pridengti, daugiausia silikatinių plytų statiniai (115 —116 pav.). Nors ir atsirado tokį Trakų miesto formavimą gynusių architektų, kurie stengėsi teisinti šia statybos praktiką savaip suprastais „nuoseklaus nūdienos poreikių ir kultūros paminklų apsaugos derinimo" interesais [69], bet matant tokio „derinimo" rezultatą Trakuose, buvo aišku, kad čia intensyviai naikinamas senasis savitas medinis miestas ir unikalioje gamtinėje ir urbanistinėje aplinkoje, išskirtinai specifinėje ir reikšmingoje vietoje kuriamas gana standartinis rajono centras. Šį procesą spartino ir tai, kad beveik nebuvo rekonstruojami ir remontuojami senieji mediniai Trakų namai. 1969 m. jų dar buvo apie 290 (iš viso su mūriniais — 297), tačiau iki 1981 m. gerokai sumažėjo, be to, tada net 183 senieji miesto namai (2754 m² naudingo ploto) buvo avarinės būklės.

Naujų pastatų architektūros standartiškumo įspūdį Trakuose kėlė ne vien tipiniai arba labai panašūs į juos, tokie patys kaip ir kituose respublikos miestuose (l 17— l 18 pav.), bet ir specialiai Trakams suprojektuoti arba jiems taikyti gyvenamieji namai. Vieni iš jų netiko šiam miestui savo tūriais (119 pav.), o kiti — svetimomis stereotipinėmis, į „apibendrinto sena-miestiškumo" vaizdinį orientuotomis formomis (120 pav.). Ne ką geriau Trakams tiko ir nauji visuomeniniai pastatai, kurių nemažai aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje ir devintajame dešimtmetyje atsirado tiek pietinėje pusiasalio dalyje, tiek ir centre. Birutės gatvėje, šalia gyvenamojo komplekso, tuo laikotarpiu buvo pastatyta vidurinė mokykla, Banelio gatvėje išplėsta ligoninė, pastatyta poliklinika, Vytauto gatvėje — kultūros rūmai, universalinė parduotuvė „Skaistis", rajono vykdomasis komitetas, bankas, milicijos ir teismo pastatas ir kt. Į70]. Vieni iš šių pastatų suprojektuoti profesionaliai, net gana originaliai (kavinė „Nendrė", kultūros namai, iš dalies — ligoninė ir rajono vykdomasis komitetas bei kt., 121 — 127 pav.), kiti yra tam tikros funkcinės paskirties statiniams standartinių gabaritų ir formų (universalinė parduotuvė, milicijos ir teismo pastatas, 128—130 pav.). Ir vis dėlto visi šie palyginti gana gero architektūros lygio pastatai, kurie būtų tikę ne vienam respublikos miestui, neturi ryškesnių savitų bruožų ir Trakams dažniausiai yra svetimi. Visų pirma taip atsitiko dėl to, kad dauguma iš jų pastatyti netinkamose gamtiniu, istoriniu ir urbanistiniu požiūriu vietose, kad yra per didelių tūrių ir nesiderina su aplinka (kultūros namai, ligoninė), jų architektūroje panaudotos formos netinka Trakams savo įmantrumu (kavinė) ar nevykusiu siekimu modifikuotai atkartoti tradicines pilių formas (kultūros namai), o kai kurie iš jų apdailos medžiagomis konkuruoja su pilimis (raudonų plytų kultūros namai) bei mediniais Trakų namais (vasaros kavinė) ir t. t. Taigi nors visa aštuntojo—devintojo dešimtmečių statyba iš esmės daro neblogą bendrą įspūdį, vis dėlto ji Trakams neteikia savitumo ir tik ardo ankstesnį miesto architektūros vientisumą.

Nemaža blogybė yra ir tai, kad pusiasalyje pastatyti gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai gerokai pakeitė bendrą Trakų vaizdą iš už ežerų, nuo pagrindinių įvažiavimų, taip pat — ir pačių ežerų aplinką. Sumažėjo, o kai kur ir visai neliko ankstesnės miesto sąveikos su gamta: nauji statiniai ėmė dominuoti, jų horizontalios linijos — disonuoti su senaisiais statiniais, iškraipė pusiasalio reljefo vaizdą ir pan. [71]. Svetimos Trakams architektūros namai paežerėje užgožė istorinę karaimų kenesą miesto panoramoje. Visa tai matyti Trakų nuotraukose, darytose nuo Totoriškių ir Bernardinų ežerų, iš pusiasalio ir salos pilių (131 —135 pav.). Mažiau pasikeitė tik kai kurių centro ir šiaurinės pusiasalio dalies vietų tradicinis vaizdas (136—137 pav.). Intensyviai plėtojama sodybinė statyba (šio tipo namų kvartalas susidarė vakariniame Babruko ežero krante, šalia buvusios Naujasodžio gyvenvietės) ir plečiama pramoninė komunalinė zona (palei Rūdiškių kelią) [72], keldama pavojų ežerynui, padidino miesto teritoriją (bendras jos plotas 1980 m. sudarė 11,5 km2 [73]).

Naujos statybos plėtojimasis pusiasalyje ir už jo ribų dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nulėmė, kad pietinė miesto dalis ir teritorija toliau į pietus buvo vis tankiau užstatoma naujais kapitaliniais namais, o šiaurinė liko vienaaukščių medinių statinių plotu. Tarp šių miesto teritorijų susidarė kontrastas, dėl kurio Trakų miestas atrodė tarsi padalytas į dvi dalis. Devintajame dešimtmetyje šis kontrastas pasidarė dar ryškesnis.

Visi neigiami Trakų miesto formavimo bruožai dar aštuntajame dešimtmetyje buvo kritiškai įvertinti, atkreiptas dėmesys į klaidingą miesto statymo pagal 1971 m. generalinį planą praktiką, pasiūlyta žvelgti į Trakus kitaip negu į kurį kitą rajono centrą ir, moksliškai įvertinus jų gamtos, istorijos, kultūros ir architektūros vertybes, parengti šias vertybes saugančius ir respektuojančius miesto ir apylinkių formavimo bei tvarkymo principus [74]. Pasiūlymą palaikė įvairių sričių specialistai: susirūpinta Trakų ežeryno būkle, svarstyta, kaip visas Trakų arealas turėtų būti toliau formuojamas ir tvarkomas [75]. 1981-1983 m. ta tema parengtas mokslinis tiriamasis darbas (geografas Č. Kudaba, architektai A. Miškinis, M. Purvinas, M. Purvinienė ir R. Žakaitienė). Jame suformuluoti siūlymai dėl Trakų miesto teritorijos plėtojimo, pusiasalio formavimo, apylinkių tvarkymo, atsižvelgiant j visas Trakų arealo vertybes [76]. Darbe nustatyta kompleksiškai vertingiausia Trakų arealo teritorija, apibrėžtas pavienių jos zonų antropogeninės veiklos režimas, kelta mintis visą šį plota su Trakų ežerynu paskelbti nacionaliniu gamtos, istorijos ir kultūros parku. Kadangi aukštumoje išsidėstęs ir labai mažą baseiną turintis Trakų ežerynas pasirodė esąs prie kritinės egzistavimo ribos, akcentuota būtinybė kiek galint sumažinti jo baseino tolesnį urbanizavimą, vandens teršimą, raginta miesto teritorijos nebeplėsti, o daugiabučių namų statybą perkelti į Lentvarį. Atsižvelgiant į tai, kad plečiant Vilnių, 2005 metais jo tikroji riba turėtų priartėti per 8 km nuo Trakų miesto, pasiūlyta panaikinti Trakų rajoną ir išdalyti jį Vilniaus, Kaišiadorių ir Alytaus rajonams, o miestą toliau ugdyti kaip turizmo ir sostinės gyventojų trumpalaikio poilsio centrą. Dėl viso to, taip pat kad būtų galima geriau tvarkyti Trakų areale esančias gamtos, istorijos, urbanistikos ir architektūros vertybes, siūlyta suteikti Trakams respublikinio miesto statusą. Remiantis tyrimais, įrodyta, kad reikia keisti Trakų senamiesčio ribas — išplėsti jas j pietus, pietinėje daugiabučiais namais iš esmės užstatytoje pusiasalio teritorijoje dar tebesančius kai kuriuos tuščius ar vienaaukščiais mediniais namais užstatytus plotus prijungti prie senamiesčio, o šiaurinėje miesto dalyje įkurti Liaudies buities muziejaus filialą su etnografine karaimų ekspozicija.

Nors šiuos mokslinio tiriamojo darbo rezultatus daug kas palaikė, o Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto mokslinė taryba patvirtino, tačiau jie buvo nepalankiai sutikti ankstesnę Trakų formavimo politiką rėmusių ar ir skatinusių tam tikrų žinybų atsakingų darbuotojų. Dėl to tik kai kurie siūlymai iš dalies buvo panaudoti 1984—1985 m. rengtame Trakų generaliniame plane (Miestų statybos projektavimo institutas, architektas S. Dagelis) [77].

Nuo 1971 m. Trakuose-nuosekliai augusi gyvenamųjų namų statyba. 1984 m. jau buvo įgavusi nemažą svorį: tada mieste buvo 184 mūriniai gyvenamieji namai, turintys 64,8 tūkst. m2 ploto (tai buvo 67% viso miesto naudingo gyvenamųjų butų ploto, kuris sudarė 93,3 tūkst. m2; vienam gyventojui teko po 15 m2) [78],

Naujasis generalinis planas (138 pav.) apėmė laikotarpį iki 2006 metų. Jame numatyta, kad tada Trakuose turėtų gyventi 8,5 tūkst. žmonių. Miesto teritorijos plėtotė suplanuota daugiausia į pietvakarius — palei Aukštadvario kelią. Kadangi pusiasalyje daugiabučiams namams vietos liko nebedaug, teritorija jų statybai parinkta į pietus nuo Aukštadvario kelio, šalia Naujasodžio sodybinių namų kvartalo. Be to, nedidelės žemesnių daugiabučių namų grupės numatytos statyti dar ir pusiasalyje — šalia autobusų stoties bei Birutės gatvėje. Vėliau daugiabučiai namai turėjo būti statomi į vakarus nuo miesto. Naujų sodybinių namų didžioji teritorija suplanuota į pietus nuo pagrindinio daugiabučių namų statybos ploto, vakariniame Babruko ežero krante, iki Babriškių kaimo. Mažesnės sodybinių namų grupės numatytos prie Rūdiškių kelio, šalia plečiamo pramonės komunalinio rajono ir prie Lauko gatvės, vakarinėje Totoriškių ežero pusėje [79].

Generaliniame plane duoti kai kurie nauji centro formavimo siūlymai, siekiant taisyti klaidas, padarytas laikantis ankstesnių projektų ar nukrypstant nuo jų. Bandyta sušvelninti agresyvi viešbučio ir trijų aukštų restorano įtaka aplinkiniams pastatams, todėl prie Totoriškių ežero planuota statyti dviejų aukštų viešbutį su aptarnavimo bloku, o Vytauto gatvės pusėje — vieno aukšto restorano priestatą — vasaros kavinę, kuri savo tūriu atkurtų senąją Vytauto gatvės užstatymo raudonąją liniją. Be to, miesto centrinėje dalyje stengtasi išsaugoti tiek pavienius senuosius medinius pastatus, tiek atskiras jų grupeles. Gatvių tinklo pusiasalyje neketinta keisti, tik Karaimų gatvę ir Birutės gatvės atkarpą ties bažnyčia — vietas, gausiausiai lankomas turistų,— planuota skirti vien pėstiesiems [80].

Taigi 1985 m. generaliniame plane tolerantiškiau elgtasi su dar likusiomis nesunaikintomis Trakų miesto istorijos, urbanistikos ir architektūros vertybėmis. Ir vis dėlto didžiausias šio dokumento trūkumas yra daugiabučių ir sodybinių gyvenamųjų namų teritorijos bei pramoninės komunalinės zonos plėtotė. Nors, kaip parodė minėtajame 1981 —1983 m. moksliniame tiriamajame darbe atlikta įvairių miesto teritorijų plėtotės variantų kompleksinė analizė, pietvakarių variantai, iš jų ir miesto plėtotė palei Aukštadvario kelią, ne patys blogiausi, bet vis dėlto ir nepageidautini dėl ežeryno aplinkos urbanizavimo ir vizualinio poveikio ežerų apsuptam pusiasaliui, ypač salos piliai. Dar labiau nepageidautina vėliau numatyta miesto teritorijos plėtotė j vakarus.

1984 m. parengtame Trakų senamiesčio regeneravimo projekte (Paminklų konservavimo institutas, architektai G. Pilipavičienė, R. Jurgilas ir A. Pilypaitis, istorikas A. Baliulis) gerokai daugiau atsižvelgta j 1981 — 1983 m. mokslinio tiriamojo darbo siūlymus. Palyginti su 1974 m. regeneravimo projektu, padidinta senamiesčio teritorija, jos riba nukelta labiau į pietus, o nuo senamiesčio atskirti tik visiškai užstatyti daugiabučiais namais pusiasalio plotai (139 pav.). Projekte pasiūlyta atkurti daugelį tradicinių Trakams senųjų erdvių, kurios buvo pakeistos atitraukus nuo gatvių naujus pastatus. Tai numatyta padaryti uždengiant šiuos pastatus tinkamai išdėstytais naujais tūriais, rekonstruojant ar išplečiant pokario metais statytus disonuojančius su aplinka gyvenamuosius namus ar visuomeninius statinius. Numatyta išsaugoti beveik visus, net blogos būklės, Trakams būdingus medinius namus.

Senamiesčio tyrimo medžiaga leido konstatuoti, kad nors pusiasalyje daugelis medinių namų buvo nugriauta, dar yra likę ir tradicinės Trakų statybos fragmentų. Labai tapybiškas miesto kampelis — medinių namų grupė centrinėje pusiasalio dalyje, aplink bažnyčią (140 pav.). Keletas savitos architektūros senųjų statinių stovi prie aikštės (141—142 pav.). Tačiau didžiausią įspūdį daro mediniais karaimų namais apstatyta Karaimų gatvė šiauriniame pusiasalio gale (143—149 pav.). Ritmingai išsidėstę palei gatvę, šie namai formuoja originalų miesto vaizdą, darydami stebėtojui didelį emocinį poveikį. Senųjų medinių namų grupių yra dar ir centre bei pietinėje pusiasalio dalyje, šalia naujų daugiabučių namų komplekso (150—152 pav.). Nors šiuose išlikusiuose senųjų Trakų fragmentuose vyrauja gana panašūs mediniai gyvenamieji namai, lėmę ankstesnį Trakų architektūros vientisumą (namai su trimis ir dviem langais galuose: 153—155 pav.), tačiau dar yra ir savitesnių formų medinių namų, tarp jų kai kurie rekonstruoti tarpukario laikotarpiu (156 pav.), kiti — pokario metais (157—158 pav.). Senojoje Trakų architektūroje išsiskiria itin didelę reikšmę bendram miesto vaizdui bei jo gatvių ir kitų erdvių perspektyvoms turintys statiniai— bažnyčia (159—160 pav.), cerkvė (161 pav.) ir kenesa (162 pav.), kai kurie iš jų — su didelės meninės vertės unikaliais interjerais (163—164 pav.).

Trakams esant tik eiliniu rajono centru, 1984 m. senamiesčio regeneravimo projektui realizuoti nebuvo objektyvių sąlygų. Kilo pavojus, kad šis projektas, kaip ir 1974 m. parengtasis, bus neveiksmingas juridinis dokumentas. Juo labiau, kad pasirodė, jog rajono vadovai stengiasi įgyvendinti tik 1985 m. generalinį planą, ypač tą jo dalį, kuri sudarė galimybę plėsti daugiabučių ir sodybinių namų teritoriją į pietvakarius ir vakarus nuo pusiasalyje plytinčio miesto. Susidarė situacija, kurioje, nepaisant naujų projektų, galėjo būti tęsiama ankstesnė Trakų miesto ir arealo formavimo politika, neatsižvelgiant į toje teritorijoje esančias vertybes. Apie tai buvo informuota visuomenė [81], kreiptasi į respublikos vyriausybę, prašant suteikti Trakams respublikinio miesto statusą, o Trakų areale įsteigti nacionalinį istorijos, kultūros ir gamtos parką [82]. 1990 m. baigta rengti šio nacionalinio parko koncepcija (darbo vadovai A. Miškinis, V. Stauskas).

Antivirus Software for PC Protection

An antivirus program protects your PC alone is often not sufficient against the latestvirus tricks. Many computers are alreadyinfected. Only with the correct second-scanner tells you whether your PC is actuallyvirus free. A computer that is no protection on the Internet is an easy target formalicious programs. This is especially true for most popularWindows OS, which is attacked daily with hundreds of new viruses andworms. Read more...

Art, famous modern art painting

Especially like painted motifs, the artist in your painting, which are your works in this line present web gallery landscape paintings, Maritime Topics (water pictures, beach pictures, marine pictures), beautiful still life but also realistic flower paintings (especially large-scale sunflower Pictures, great poppy flowers pictures) Art lovers on the Search for more interesting abstract paintings will come at your expense. Read more...

Earn money online with affiliate

Money makes the world go round!- This sentence is certainly all of us a concept and so it's no surprise almost no one that most users who are active on the Internet, think at some point it to earn their own online presence with a few euros to do so.This is of course not yield any small home fortunes overnight, but it is quite possible that one or the other well-placed blog, a forum or other websites soon settles at least its cost of domain and hosting, and eventually so much yields that one can talk of earning money. Read more...

Lawyers and commercial business laws

Attorney designated so-called qualified lawyers who represent clients legally.Lawyers need a license from the Bar Association, the district in which they settle.Lawyers have a legal monopoly on legal services for individuals and businesses.The legal system in United States, sees the business lawyer as an "independent judicial body," ie, the lawyer is obligated not only his client, but also the legal system.It is forbidden, for example, that the lawyer argues in court the truth. In current case, the Federal Labour Court over the payment of a Entschdigung decided because of the neglect of a severely disabled applicant. Read more...

Jewelry: unique gemstone, silver, stainless steel and fashion

In our designs as pendants are often the subjects of our nature entnommen. In shop for silver you can buy necklaces, different types of silver chains, earrings and special solid stainless steel bracelets cheap.We have chains for men in line, and heavy rings of solid silver.Silver jewelry chains with crosses and heavy trailers with precious stones in antique style, complete the picture.For our silver is 995/1000 fine silver and used mostly all hand-crafted .Meter of elven chains, where you can select the desired length and the corresponding cover themselves for their silver. Read more...

Hints on buying a used vehicle

Should make sure the buyer both vehicle and vehicle registration letter templates.These documents provide a relatively simple overview of the used cars.For example, can be determined via the car radio, how many owners the car had been.The more owners, the car should be more thoroughly checked.As has often been waiting for a vehicle in a workshop or is inspected in the inspection checkbook.Inspections were carried out regularly, this is called "checkbook maintained vehicle." Read more...

Create a website - Quick and Easy!

Hi, this is unfortunately not fast with just the way you can tell from the many "home pages" that can not watch it.I have also made the experience not just the websites are rightly so quickly cobbled, hours of work were to follow, and the result-was solala.Finally, I can only say, take your time for making or buying a template from which the design is appealing.Read more...

GPS tracking device for a car

GPS tracking devices are part of a vehicle tracking system.The unit is installed in a vehicle or vehicles in the fleet, you want to capture.There are specially designed software on operational center with the help of which the owner or a third party can monitor the progress of the vehicles.The GPS technology is most commonly used for this purpose; GLONAS (The Global Navigation Satellite System) is used, however. Read more...

Best Workout Supplements for Building Muscle

We know that after a proper exercise and diet routine is important for building muscle.At the same time it is important that all the necessary nutrients needed to build muscles quickly consume.These nutrients may not be available from the diet alone.In this case, you have to go for nutritional supplements, also known as bodybuilding supplements, with their help in fast muscle. Read more...

Cyber Teacher for Internet slaves

Housewives, policemen - everyone is suitable as a teacher, a contribution by the American computer scientist David Gelernter in the FAZ is of 8February 2012, titled his plea for a cyber academy.Schools and universities would disappear and be replaced by net-based education systems and cyber courses.Lectures are a relic from the Middle Ages, and the network-basedonline degrees at education5is to sweep away. Read more...