Pateikta antroji dalis pasiūlymų dėl Trakų vystymo ir TINP planavimo schemos atnaujinimo

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija pateikė antrąją dalį pasiūlymų dėl Trakų vystymo ir TINP planavimo schemos atnaujinimo – žemiau skelbiame Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai 2019 m. rugpjūčio 30 d. išsiųsto rašto tekstą. (Pirmoji pasiūlymų dalis paskelbta čia: 2019-08-02 pateikti pasiūlymai).

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai

2019-08-30 Nr. S-(3.2)-392

PASIŪLYMAI DĖL PROBLEMŲ, TRUKDANČIŲ TAUSOJAMAI VYSTYTI TRAKUS, SPRENDIMO IR TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS ATNAUJINIMO (II)

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija, atsižvelgdama į 2019 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje įvykusio saugomų teritorijų direkcijų pasitarimo metu aptartus klausimus, papildydama 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. S-(3.23)- 357 pateiktus pasiūlymus dėl Trakų vystymo ir Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) planavimo schemos atnaujinimo, antrąją pasiūlymų dalį teikia tiesiogiai ministerijai.

Taip pat šiuo raštu prašome Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos inicijuoti Trakų senamiesčio (kodas 17114) duomenų patikslinimą Kultūros vertybių registre, pažymint tikslią sinagogos vietą, ir papildyti Užutrakio dvaro sodybos (kodas 785) duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metais čia veikusią darbo stovyklą (pasiūlymas Nr. XIII).

Pasiūlymas Nr. IX. Užtikrinti Trakų miesto bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą: iškelti iš Trakų pusiasalio savivaldybę ir kitas įstaigas, atkurti tradicinį užstatymą ir pašalinti unikalų kraštovaizdį darkančias deformacijas

Savivaldybės ir kitų istorinam miestui nebūdingų įstaigų iškėlimas iš Trakų pusiasalio į tam skirą vietą už TINP ribų yra numatytas jau septynerius metus galiojančiame Trakų miesto bendrajame plane - deja, šis sprendinys iki šiol neįgyvendintas, kaip ir sprendiniai, pagal kuriuos numatyta atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti arba nugriauti su istorine ir gamtine aplinka agresyviai disonuojančius sovietinius pastatus.

Primename, kad Trakų miesto bendrasis planas buvo patvirtintas Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S1-46 (interneto prieiga: http://trakai.lt/architektura-ir-teritoriju-planavimas/bendrieji-planai/traku-miesto-bendrasis-planas/366).

Priežastys, dėl kurių nuspręsta iškelti iš pusiasalio savivaldybę, policiją ir teismą, kultūros namus bei kitas įstaigas, yra paaiškintos šio plano aiškinamajame rašte, nurodant, kad istoriškai nebūdinguose pastatuose įkurdintos įstaigos traukia lankytojų srautus, o tai kelia automobilių stovėjimo ir kitas problemas, nesuderinamas su siekiu išsaugoti Trakų savitumą lemiančias vertybes, todėl siūloma už TINP ribų sukurti naują administracinį centrą, kuris galėtų kokybiškai funkcionuoti nedarydamas žalos istoriškai susiklosčiusiam kraštovaizdžiui:

„Trakų miesto bendrojo plano sprendiniuose Trakų miestas lieka rajono centras, todėl jo funkcionavimui būtina tam tikra infrastruktūra. Šiuo metu rajono centro funkcijos atliekamos pusiasalyje. Todėl jame atsirado įvairios paskirties pastatų, visiškai nebūdingų istoriškai susiklosčiusiam miesto charakteriui ir pan. (kultūros namai, savivaldybės pastatas, universalinė parduotuvė "Skaistis", policijos ir teismo pastatas ir t.t.). Šie objektai yra interesantų traukos objektai, todėl sukuria automobilių stovėjimo problemas ir pan.

Akivaizdus neatitikimas tarp intencijų saugoti Trakų arealo vertybes ir poreikio sukurti sąlygas kokybiškam rajoninio centro funkcionavimui. Būtent todėl Trakų miesto bendrajame plane siūloma naujo administracinio centro idėja Trakų miesto pietvakarinėje dalyje. Tokiu atveju:

- Atskiriamas Trakų miesto istorinis centras pusiasalyje nuo naujo administracinio centro pietvakarinėje dalyje.

- Naujas centras siūlomas už Trakų istorinio nacionalinio parko ribų, įvertinus vizualinio dominavimo ribą (3 km). Taip garantuojamas minimalus neigiamas poveikis istoriškai susiklosčiusiam kraštovaizdžiui (...)"
(žr. aiškinamojo rašto psl. 15, interneto prieiga: http://trakai.lt/data/public/uploads/2019/07/tmbpsp-1.pdf)

Kaip nurodyta bendrojo plano aiškinamajame rašte, TINP teritorijoje urbanizavimas turi būti minimalus, o pagrindinė plėtra numatyta pietvakarių kryptimi už TINP ribų, įvertinus vizualinio dominavimo ribą (3 kilometrai); taip pat pažymėta, kad į pietus nuo miesto numatomas aplinkkelis padės išvengti tranzitinio transporto mieste (psl. 16-18). Naujajame administraciniame centre, į kurį suplanuota "iškelti visas administracines, valdymo įstaigas, tokiu būdu iš esmės sprendžiant automobilių stovėjimo problemas ir pan.", turėtų įsikurti Trakų rajono savivaldybė, žemėtvarkos skyrius, apylinkės teismas ir prokuratūra, SODRA, VMI, registrų centras, policijos komisariatas, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Trakų seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Trakų rajono specialistas. Be to, šiame centre, kuris užims apie 7,66 ha teritorijos, yra numatyta ir gyvenamoji bei komercinė paskirtis (psl. 21-22).

TINP direkcijos vertinimu, įgyvendinus šiuos Trakų miesto bendrojo plano sprendinius būtų galima išspręsti nemažai įsisenėjusių problemų ir panaikinti periodiškai kylančias įtampas dėl plėtros, nesuderinamos su Trakų unikalumo išsaugojimu. Belieka apgailestauti, kad to daryti neskubama.

Iki šiol nėra įgyvendinti ir prieš septynerius metus Trakų rajono savivaldybės tarybos patvirtinto bendrojo plano sprendiniai, pagal kuriuos numatyta atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti arba nugriauti agresyvius, senamiesčio vizualinį vientisumą ardančius, vaizdingą reljefą užgriozdinančius, su istorine ir gamtine aplinka disonuojančius sovietinius pastatus. Žemiau pateikiame kelias aktualias nuostatas iš bendrojo plano aiškinamojo rašto:

"Būtina atstatyti tradicinį Trakų užstatymo tipą (dominuoja pagrindinė gatvė) iki pat pusiasalio "apačios", t. y. iki pat žiedinės sankryžos prie dabartinės autobusų stoties. Tai leistų iš dalies sumažinti neigiamą tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų įtaką istoriškai susiklosčiusiam miesto įvaidžiui. Kartu siūloma rekonstruoti arba pagal galimybes net nugriauti sovietiniais laikais pastatytus objektus." (psl. 17)

Aptariant kraštovaizdžio ypatumus ir apsaugą, nurodyta, kad šiaurės vakarinės pusiasalio dalies miestovaizdyje išsiskiria "agresyvūs, ardantys senamiesčio vizualinį vientisumą pastatai", iš kurių "ypatingai vizualine disharmonija pasižymi restoranas "Galvė", administraciniai pastatai Vytauto gatvėje, Dūdakalnio užstatymas", o pietinėje pusiasalio dalyje esančių tipinių daugiabučių masyvas yra "ryšiai disonuojantis su smulkaus ir trapaus mastelio istoriniu senamiesčio užstatymu", "užgriozdina vaizdingo reljefo teritoriją, niveliuoja išraiškingas Trakų kalvas bei daubas" (psl. 29).

Paežerių zonoje kaip "neigiamos vizualinės dominantės" išskirtos "Dinamo" bei "Žalgirio" irklavimo sporto bazės, nurodant, kad jas "rekonstruojant privaloma nustatyti objektyvų vizualinės įtakos pobūdį istoriniam kraštovaizdžiui" (psl. 29).

"Pietrytinėje pusiasalio dalyje visuomeniniai pastatai savo dydžiais bei tūriais žeidžia žaismingą krantų kontūrą ir trapią šios dalies gamtinę morfostruktūrą. Savo kompozicija šie pastatai disonuoja su nestambių, subtilių formų pusiasalio reljefu, savo tūriais tiesiog įsirėžia į jį. Būdami aukščiausiame kraštovaizdžio erdvinės struktūros lygyje, pastarieji pastatai ypač darko Trakų miesto siluetą. Neatidėliotinai spręstina šių pastatų harmonizavimo istorinėje-gamtinėje aplinkoje problema." (psl. 29).

Pritardama aukščiau pacituotoms nuostatoms, TINP direkcija prašo imtis veiksmų, kad būtų kuo greičiau įgyvendinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu patvirtinto Trakų miesto bendrojo plano sprendiniai, pagal kuriuos numatyta iškelti istorinam miestui nebūdingas įstaigas iš Trakų pusiasalio už TINP ribų, atkurti tradicinį Trakų užstatymą ir rekonstruoti ar nugriauti su istorine bei gamtine aplinka agresyviai disonuojančius sovietinius pastatus.

Šiuos klausimus prašome svarstyti planuojant Trakų ateitį ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.

Pasiūlymas Nr. X. Įkurti savanorystės ir bendruomeninės veiklos centrą Trakų senamiestyje esančiuose TINP direkcijos pastatuose (Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5) bei atkurti prie miesto rotušės aikštės buvusį užstatymą, įsteigiant turistinių paslaugų centrą dviratininkams ir kitiems aplinką tausojantiems keliautojams

Žmonių santykiai, pagrįsti atjauta ir bendradarbiavimu, noras kartu su kitais kurti jaukesnę aplinką ir padėti silpnesniems bendruomenės nariams - esminis dalykas, be kurio neįmanoma sukurti šiuolaikiško žalio miesto, kur žmonės būtų atidūs vieni kitiems, gamtai ir istoriniam palikimui. Trakuose yra nemažai aktyvių bendruomeniškų žmonių, kurie savo pavyzdžiu rodo kūrybinę savanorystės galią, imdamiesi tokių iniciatyvų, kaip kelių Trakų rajone gyvenančių šeimų įkurti ir trečius metus sėkmingai veikiantys mokymosi namai „Patirčių slėnis" (kaip apibūdina patys jo kūrėjai, mažieji trakiečiai ugdomi derinant Valdorfo, lauko ir kitas pedagogikas, bendruomeninę ir bendradarbiavimo kultūrą) ar pilietinė švietėjiška akcija, kurios tikslas - kad Trakai atsisakytų vienkartinių indų ir plastiko, pasirinkdami ekologiško miesto kelią. Iš tokių dalykų kyla miesto gyvybė, todėl rūpinantis ateitimi derėtų sukurti kuo palankesnes sąlygas bendruomeniškumui ir savanorystei.

Be to, savanorystės centrai, kuriuose galėtų apsistoti iš kitų Lietuvos vietų ar užsienio atvykę savanoriai, sudarytų galimybę keliauti, plėsti akiratį, per darbą ir savanoriavimą geriau pažinti save ir aplinką - o tai ypač svarbu jauniems, savo kelio gyvenime ieškantiems žmonėms.

TINP direkcija šia linkme jau yra nuveikusi kai kuriuos darbus. Netrukus, 2019-ųjų rudenį, Užutrakio dvaro sodyboje turėtų atverti duris savanorystės centras, įrengtas viename iš restauruotų pastatų. Jame bus sudarytos sąlygos apsistoti keturiems savanoriams, kurie padėtų gaivinti ir prižiūrėti dvaro sodybą su garsiojo kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840-1911) suprojektuotu parku. Ateityje į šį savanorystės centrą TINP direkcija ketina pakviesti ir iš globos įstaigų išėjusių jaunuolių, kuriems neturint šeimos palaikymo yra sunkiau įsitvirtinti gyvenime - galbūt Užutrakis, kur jie galėtų apsiprasti su savarankiška suaugusio žmogaus buitimi ir užsiimti prasminga veikla, taptų atrama prieš žengiant toliau.

Dar viena erdvė, kur galėtų įsikurti ir savo veiklą plečiantys mokymosi namai „Patirčių slėnis", ir iš kitų Lietuvos miestų bei užsienio atvykę savanoriai - pastatai, kuriuose šiuo metu dirba TINP direkcija, esantys šalia buvusios rotušės aikštės su šv. Jono Nepomuko koplytstulpiu (adresai Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5). TINP direkcija iš jų persikeltų į vieną iš restauruotų pastatų Užutrakio dvaro sodyboje.

Jeigu šalia buvusios rotušės aikštės atsirastų gyvybingas visuomeninės veiklos centras, tai galėtų tapti pirmu žingsniu į istorinio miesto centro atkūrimą ir pritaikymą rekreacijai - tai numatyta ir TINP planavimo dokumentuose, tik, deja, nevykdoma, nors TINP direkcija siūlė atkurti prie rotušės aikštės buvusius namus ir įkurdinti juose centrą, kur dviratininkams ar kito alternatyvaus keliavimo entuziastams būtų teikiamos įvairios turistams reikalingos paslaugos - informacijos, maitinimo, laikinojo apsistojimo, tradicinių amatų pažinimo ir pan. (žr. pasiūlymą Nr. XI dėl tradicinio Trakų senamiesčio vaizdo atkūrimo).

Todėl TINP direkcija siūlo planuojant Trakų ateitį ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje, numatyti savanorystės ir bendruomeninės veiklos centro įkūrimą dabartiniuose TINP direkcijos pastatuose Kęstučio g. 1 ir Karaimų g. 5, o taip pat imtis veiksmų, kad būtų atkurtas prie Trakų rotušės aikštės buvęs užstatymas, įsteigiant turistinių paslaugų centrą dviratininkams ir kitiems aplinką tausojantiems keliautojams.

Pasiūlymas Nr. XI. Atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą ir grąžinti sovietų atimtą nuosavybę

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisės aktuose buvo įtvirtinta mūsų valstybės valia atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą ir sunaikintą užstatymą, numatant istoriniais duomenimis pagrįstą gyvenamųjų namų statybą pusiasalio teritorijoje ir rekonstruojant sovietmečio statinius. Vietos gyventojams turėjo būti grąžinta sovietų valdžios nusavinta žemė, atkuriant mieste istorinius sklypus. Deja, praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus tai tebėra neįgyvendinta - Trakų senamiestį vis dar darko apleisti sovietiniai pastatai, neatkurtas per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau sunaikintas užstatymas, seniesiems trakiečiams negrąžinta jų protėvių žemė. Kokie teisės aktai ignoruojami ir ką dėl to prarandame?

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo" (Žin., 1993, Nr.68-1287) nustatė, kad siekiant „(...) atkurti tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą, atstatyti sunaikintą užstatymą, numatoma gyvenamųjų namų statyba pusiasalio teritorijoje. Siūlomų atstatyti sunaikintų ar sunykusių pastatų kiekis, atstatymo eiliškumas, jų panaudojimas visuotinei infrastruktūrai plėtoti bei regeneravimo principai nustatomi senamiesčio regeneravimo projekte. Taip pat turi būti numatyta pokario metais pastatytų namų rekonstrukcija". Taip pat nustatyta, kad Trakų senamiesčio apsaugos ir naudojimo režimą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo" (Žin., 1992, 22-652) patvirtintų sąlygų XIX skyrius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 6 d. nutarimas Nr. 735 "Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose" (Žin., 1992, Nr. 30-950). Įgyvendinant pastarąjį nutarimą, buvo parengtas "XV-XX a. Respublikinės reikšmės architektūros ir urbanistikos paminklas. Trakų senamiestis. Sklypų išplanavimo projektas" (reg. Nr. T00043473), patvirtintas 1993 m. gruodžio 22 d. Trakų rajono valdybos potvarkiu Nr. 395v "Dėl Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekto".

Pagal šį projektą aplink buvusios miesto rotušės aikštę su šv. Jono Nepomuko koplytstulpiu buvo numatyta atkurti ir suformuoti net 11 sklypų, kuriems nustatyti režimai „E - atkuriamas sunaikintas istorinis užstatymas" ir „G - sklypai skiriami rekreacijai". Deja, šioje vietoje iki šiol suformuotas tik vienas sklypas ir nuosavybė grąžinta tik įtakingo vietos politiko šeimai. Todėl miesto istorinis centras liko neatkurtas, neatstatyti čia stovėję tradiciniai gyvenamieji namai ir nevykdoma jokia rekreacinė veikla.

TINP direkcija siūlė atkurti buvusį rotušės aikštės užstatymą ir jame įkurdinti centrą, kuriame dviratininkams ar kito alternatyvaus keliavimo entuziastams būtų teikiamos įvairios turistams reikalingos paslaugos - informacijos, maitinimo, laikinojo apsistojimo, tradicinių amatų pažinimo ir kitos - deja, šie pasiūlymai liko neišgirsti.

Dar vienas pavyzdys: 1998-iais demontuojant Karaimų gatvės namą Nr. 6, vieną iš didžiausių medinių istorinių Trakų pastatų, jis buvo apmatuotas, numatant atstatyti. Deja, jau beveik 20 metų pastatas neatkuriamas, o žemės plotas senamiesčio viduryje nenaudojamas nei gyvenamajai paskirčiai, nei turizmo, nei verslo tikslams - nors puikiai tiktų tradiciniam Trakų viešbučiui, ypač patraukliam tuo, kad būtų įsikūręs pačiame valstybės saugomos TINP teritorijos centre, prie pat Trakų Pusiasalio pilies.

TINP direkcija dar 2014-iais pateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui informaciją apie Trakų senamiesčio teritorijoje nesuformuotus ir negrąžintus 25 sklypus, kuriuos jau tuo metu buvo galima suformuoti, atkuriant piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų mieste. Tikėtasi, kad tai padės atkurti istorinį teisingumą, o atgavę žemę senieji gyventojai patys imsis atkūrinėti Trakų senamiestį. Deja, taip neįvyko.

Pažymėtina, kad Trakų urbanistinio draustinio specialiajame plane „XV-XX a. architektūros ir urbanistikos paminklo Trakų senamiesčio regeneravimo projektas. Tvarkymo ir naudojimo režimo projektas" (buv. reg. Nr. T00043474) yra numatytas pastatų ir kitų elementų atkūrimas bei statyba istorinių duomenų pagrindu - deja, keturių Lietuvos Respublikos Seimo narių inicijuotoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi išaiškino, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos tinkamai nepaskelbė šio projekto, dėl to jis yra neįsigaliojęs (prieiga į internete paskelbtą teismo nutartį: https://www.lvat.lt/doclib/my86jq0uxk1cx746mkt8bsk49dexqau1).

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių TINP direkcija prašo imtis būtinų veiksmų, kad piliečiams būtų atkurtos nuosavybės teisės į Trakų mieste turėtą nekilnojamąjį turtą bei užtikrinti, kad bus įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, numatantys Trakų senamiesčio tradicinio vaizdo ir sunaikinto užstatymo atkūrimą, istoriniais duomenimis pagrįstą gyvenamųjų namų statybą pusiasalio teritorijoje bei sovietmečio statinių rekonstrukciją.

Šiuos klausimus prašome apsvarstyti planuojant Trakų vystymą ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.

Pasiūlymas Nr. XII. Užtikrinti, kad Trakų senamiestyje esanti kultūros vertybė - mokytojų seminarijos pastatų kompleksas - būtų tinkamai sutvarkyta ir pradėta naudoti šiuolaikinės visuomenės poreikiams

Jau daug metų be gyvybės ženklų ant Totoriškių ežero kranto stovintys du istorizmo stilaus namai plokštėmis aklinai uždengtais langais - vieni iš tų vaiduoklių, į kuriuos žvelgiant Trakų gyventojams ir svečiams kyla klausimas, kas ir kodėl "užkonservavo" šį miestą. Dėl tokių vaizdų mėgstama kaltinti TINP direkciją, bet priežastys, dėl kurių šis senamiesčio kampelis yra paverstas nejaukiu užkaboriu - anaiptol ne draudimai.

Šiuos namus, esančius adresu V. Kudirkos g. 14 ir 14A, ne tik galima, bet ir reiktų kuo greičiau sutvarkyti, nes tai - vietinės reikšmės kultūros vertybė, mokytojų seminarijos pastatų kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 41939), kurį sudaro seminarijos ir pagalbinis pastatai, išlaikę autentiškus istorizmo stiliaus bruožus ir puošybos elementus, būdingus XIX a. II p. gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams. 1924-1957 metais čia veikė mokytojų seminarija, iš pradžių lenkiška, o vėliau lietuviška.

Iki 2005-ųjų kompleksas priklausė Trakų rajono savivaldybei, kuri pardavė jį privačiam juridiniam asmeniui (įdomi detalė: sprendžiant iš registro duomenų, pinigus už šį turtą savivaldybė gavo tik 2011-iais). Netrukus buvo sudarytos sąlygos rekonstruoti administracinius pastatus į gyvenamuoseius namus: 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S1‐186 Trakų rajono savivaldybės taryba patvirtino detalųjį planą, kuriuo pakeitė sklypo naudojimo būdą iš visuomeninės paskirties į gyvenamųjų teritorijų, o 2013-iais institucijos suderino projektą ir išdavė statybos leidimą.

Nepaisant to, šie paveldo požiūriu vertingi namai dėl TINP direkcijai nežinomų priežasčių ir toliau stovi apmirę ir netvarkomi, o Trakų rajono savivaldybė tai toleruoja. Ypač apmaudu pagalvojus, kad šioje nuostabioje ežero pakrantėje per tą laiką būtų galėjęs atsirasti puikus viešbutis, kurių taip trūksta Trakuose.

TINP direkcija prašo išnagrinėti šį atvejį ir imtis veiksmų, kad Trakų senamiestyje esanti kultūros vertybė - mokytojų seminarijos pastatų kompleksas - būtų tinkamai sutvarkyta ir pradėta naudoti šiuolaikinės visuomenės poreikiams.

Pasiūlymas Nr. XIII. Įamžinti Trakuose gyvenusios žydų bendruomenės atminimą: atkurti 1966-iais nugriautą sinagogos pastatą, sukuriant mieste gyvenusių etninių bei religinių bendruomenių pažinimo centrą, ir remiantis Holokausto aukų liudijimais papildyti Užutrakio dvaro sodybos duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metu sodyboje veikusią priverčiamojo darbo stovyklą

Niekas šiandien Trakų mieste neprimena, kad čia kadaise gyveno ir žydai - tarsi šių žmonių nė nebūta. Vienintelis jų bendruomenės atminimo ženklas - kapai. Ant kalvos prie Lukos (Bernardinų) ežero nykstančios senosios kapinės, kuriose išlikę apie pustrečio šimto samanomis apaugusių, yrančių antkapių ir kelios apgriuvusios kriptos su hebrajiškais užrašais - žmonės čia laidoti iki Antrojo pasaulinio karo, o seniausi antkapiai gali būti iš XIX amžiaus pradžios - ir masinė Holokausto aukų kapavietė Varnikų miške netoli Skaisčio ežero, kur, kaip savo ataskaitoje nurodė žydų žudynėms Lietuvoje vadovavęs SS pulkininkas, 3-ojo operatyvinio būrio vadas Karlas Jėgeris, 1941 m. rugsėjo 30 d. buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.

Daugiau jokių ženklų, kurie liudytų apie žydų gyvenimą Trakuose, nėra nei pačiame mieste, nei Trakų istorijos muziejuje - tarsi visi tie į kapus atgulę žmonės būtų neverti jokio atminimo, o gal niekada čia ir negyvenę.

Tokia užmarštis kelia nuostabą ir verčia klausti - kodėl pamiršome - nes iki Holokausto žudynių ši bendruomenė buvo svarbi Trakų gyvenimo dalis.

Nors kai kurie autoriai teigė, kad žydai šiame mieste pabandė kurtis tik XVII a., abejodami, ar dėl religinių ir ekonominių nesutarimų karaimų ir žydų bendruomenės būtų galėjusios anksčiau koegzistuoti Trakuose, istoriniai duomenys rodo, kad čia nuo seno gyveno ir žydai, ir karaimai. 1646-iais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė karaimams privilegiją, kuria žydams uždraudė gyventi Trakuose, bet nuo XIX a. pradžios jie atkakliai bandė įsikurti pusiasalyje ir panaikinus draudimą po 1863-ųjų įvairiais laikotarpiais iki XX a. vidurio sudarė net iki trečdalio gyventojų. Jų kalba buvo viena iš keturių, prieš Antrąjį pasaulinį karą dažniausiai skambėjusių Trakuose - apie tai liudija 2012-iais išleisti karaimo Michailo Zajančkovskio (1922-2014) atsiminimai „Pasakos proanūkiams":

„Antrame name nuo mūsiškio, Vilniaus ir Mokyklos gatvių kampe, gyveno kaimynas ponas Pavlovskis. Susitikęs pažįstamą žmogų, ponas Pavlovskis sveikinosi sutiktojo kalba. Sutikęs mano tėvą sveikinosi karaimiškai:

- Kun jachšy, Ananij. Ne bolas, nečik savluchuj?
- Dzien dobry, panie Janie. Wszystko dobrze, zdrowe tez dopisuje. A co y pana slychac?- atsakydavo tėvas.
- Bary jachšy, bary jachšy, - atsakydavo ponas Pavlovskis.
Mes, vaikai, sutikę poną Jankovskį ar kurį kitą iš vyresniųjų, nusiėmę kepures mandagiai, sveikinomės: su Jakobu Pozemskiu - karaimiškai, su Janu Pavlovskiu - lenkiškai, su Grigorijumi Vorobjovu - rusiškai, su Chone Šneideriu - žydiškai."

Turėjo jie ir sinagogą - apie 1862-uosius žydų tankiai gyventoje Trakų dalyje pastatytą įspūdingą medinį namą, kuris išžudžius bendruomenę dar ketvirtį amžiaus išliko, sovietų paverstas sandėliu, kol 1966-iais nugriautas. Jos vietą galima tiksliai nustatyti iš 1947 m. aeronuotraukos, kurią skelbiame šiame straipsnyje. Ši sinagoga, kurią prieš pat griovimą spėjo nufotografuoti architektas Stanislovas Mikulionis (1935-1992), stovėjo pačiame miesto centre - maždaug ten, kur dabar yra Trakų rajono savivaldybė ir prie jos esantys garažai. Nors Kultūros vertybių registre „spėjama vienos iš sinagogų vieta" yra nurodyta kaip valstybės saugomo Trakų senamiesčio vertingoji savybė, ji niekaip nėra pažymėta ir neegzistuoja nei į darbus pro šią vietą einančių savivaldybės darbuotojų, nei daugumos kitų miestiečių sąmonėje.

Tas Trakų gyvenimas, kurio reikšminga dalis buvo žydai, yra visiškai nepažįstamas - dabartiniai trakiškiai ir miesto svečiai nebeįsivaizduoja, kur jie gyveno, kuo vertėsi, kokia buvo jų kasdienė buitis, kaip skirtingų tautybių ir religijų žmonės sugyveno mažame žemės lopinėlyje tarp ežerų.

Iš įvairiuose šaltiniuose paskelbtų informacijos nuotrupų galima tik įsivaizduoti, kokią svarbią ir įdomią Trakų istorijos dalį prarandame, leisdami užmarščiai naikinti šį atminimą. Pvz., žymiojo prancūzų rašytojo Romain Gary (1914-1980), kurio tikrasis vardas Roman Kacev (Kacew), šeimos istorija yra susijusi ne tik su Vilniumi, bet šiek tiek ir su Trakais: jo tėvas Leiba Kacev (Lejba Kacew), turbūt žuvęs Vilniaus gete, vienu metu buvo ir Trakų antrosios gildijos pirklys - tai nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo paskelbtame išraše iš Vilniaus miesto žydų bendruomenės 1914 m. metrikų knygos apie būsimojo rašytojo gimimą ir kituose dokumentuose (interneto prieiga į Lietuvos centrinio valstybės archyvo paskelbtus dokumentus: http://www.archyvai.lt/lt/lcva_parodos/lcva_virtualios_parodos/romain_gary/archyviniai_dokumentai.html; interneto portale bernardinai.lt publikuotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo Rašytinių dokumentų skyriaus vyriausiosios specialistės Elžbietos Šimelevičienės straipsnis „Romain Gary ir jo šeima - Vilniaus istorijos dalis": http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-10-romain-gary-ir-jo-seima-vilniaus-istorijos-dalis/121545).

Baltų dėmių yra ir su Trakais susijusioje Holokausto istorijoje: nors įvairiuose šaltiniuose yra liudijimų apie Užutrakio dvaro sodyboje nacių okupacijos metais veikusią prievartinio darbo stovyklą, šis faktas nežinomas nei Trakų gyventojams, nei platesnei visuomenei, neminimas ir istorikų tyrimuose.

Klausimas, kodėl mūsų istorinė atmintis šiuo atveju yra tokia trumpa - vos siekianti vieno žmogaus gyvenimo trukmę - yra vertas dėmesio, nes tai, ką pamirštame, pasako apie mus ne mažiau, nei tai, ką atsimename.

Atminties spragas dera užpildyti, todėl TINP direkcija skelbia dalį informacijos bei dokumentų, iš kurių galima pažinti žydų gyvenimą Trakų mieste (žr. žemiau), ir prašo atsiliepti visus, galinčius šias žinias papildyti: jūsų laiškų lauksime el. paštu adresu tinp@seniejitrakai.lt.

Taip pat TINP direkcija siūlo įamžinti Trakuose gyvenusios žydų bendruomenės atminimą, atkuriant 1966-iais nugriautą sinagogos pastatą bei toje vietoje buvusį istorinį užstatymą ir sukuriant šiame mieste gyvenusių etninių bei religinių bendruomenių pažinimo centrą. Dabar ten esančią Trakų rajono savivaldybę siūlome iškelti iš miesto į jai paskirtą teritoriją rajone, kaip yra numatyta galiojančiuose Trakų miesto ir Trakų rajono bendruosiuose planuose.

Šį pasiūlymą dėl Trakuose gyvenusių žydų atminimo įamžinimo TINP direkcija prašo apsvarstyti sprendžiant Trakų vystymo klausimus ir rengiant TINP planavimo schemos atnaujinimą, dėl kurio sprendimas buvo priimtas 2019 m. liepos 3 d. Trakų raj. savivaldybėje įvykusiame Seimo Aplinkos apsaugos ir Kultūros komitetų posėdyje.

Be to, kadangi šiame straipsnyje skelbiamą 1947 m. aeronuotrauką gretinant su S. Mikulionio nuotraukomis ir kitais duomenimis galima visiškai tiksliai nustatyti paskutiniuoju žydų bendruomenės gyvenimo Trakuose laikotarpiu stovėjusios sinagogos vietą, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos inicijuoti Trakų senamiesčio duomenų patikslinimą Kultūros vertybių registre.

Taip pat, remdamasi Holokausto aukų liudijimais, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos papildyti Užutrakio dvaro sodybos duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metais čia veikusią darbo stovyklą.

Kada Trakuose pirmą kartą įsikūrė žydų bendruomenė?

Tarp istorijos tyrinėtojų nėra vieningos nuomonės, kada žydai apsigyveno Trakuose. Neaiškumai kyla todėl, kad „Trakų žydais" istoriniuose šaltiniuose buvo vadinami ir karaimai, ir žydai. Todėl nesutariama, pvz., kam Vytautas Didysis ir kiti Lietuvos valdovai suteikė privilegijas ir apie ką savo kelionės atsiminimuose rašė flamandų keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Guillebert de Lannoy; 1386-1462 m.), kuris 1414 m. apsilankęs Trakuose pažymėjo, kad mieste gyvena "labai daug totorių" ir "labai daug žydų", taip pat vokiečiai, lietuviai ir rusai (interneto prieiga į Eugenijos Ulčinaitės išverstą kelionės aprašymą: https://www.ktug.lt/wp-content/uploads/2013/01/G.-de-Lannoy-keliones-aprasymas.pdf).

Dalis autorių manė, kad ir Žilibero de Lanua kelionės aprašyme, ir Vytauto Didžiojo 1388 m. birželio 24 d. bei vėlesnėse Lietuvos valdovų privilegijose „Trakų žydais" ar "žydais" yra vadinami karaimai, XIV amžiaus pabaigoje Vytauto įkurdinti Trakuose, o žydai pirmą kartą paminėti tik 1646 m. gruodžio 3 d. Vladislovo Vazos privilegijoje, kuria jiems uždrausta gyventi Trakuose, įtvirtinant karaimų teises.

Pvz., tokios nuomonės laikomasi ir 1991-iais išleistoje Algirdo Baliulio, Stanislovo Mikulionio ir Algimanto Miškinio knygoje „Trakų miestas ir pilys", kurioje pažymėta, kad žydų ir karaimų bendruomenės dėl religinių ir ekonominių nesutarimų vargu ar būtų galėjusios kartu gyventi to meto Trakuose:

„Vytauto privilegijoje karaimams nurodoma, kad ji duodama Trakų žydams, todėl tarp istorikų vėliau ilgą laiką buvo įsigalėjusi nuomonė, jog Trakuose gyveno daug žydų; kai kurie istorikai (A. Janulaitis [96] ir kt.) manė, kad čia buvo ir žydų, ir karaimų bendruomenės. Tokią nuomonę ypač palaikė jau cituotieji Žilibero de Lanua, apsilankiusio Trakuose 1414 m., kelionės atsiminimai, kuriuose pažymėta, kad Trakų mieste jis matęs daug totorių, rusų, vokiečių ir „labai daug žydų" [97]. Iš tikrųjų ir tada, ir iki XVIII a. vidurio istorijos šaltiniuose Trakų karaimai dažnai buvo vadinami Trakų žydais. Žydai siekė, kad 1388 m. ir vėlesnės karaimams suteiktos privilegijos būtų taikomos ir jiems. Tačiau šiandien aišku, kad Žiliberas de Lanua žydais laikė karaimus [98], o nepainiojo jų su totoriais, kaip kai kas mano [99]. 1388 m. privilegiją karaimams priskiria net ir pačių žydų rimta mokslinė literatūra, kurioje sakoma, kad 1646 m. buvo nustatyta, jog ir 1441 bei 1507 m. privilegijos duotos ne žydams, o karaimams [100]. Žydams ir karaimams nuo seno buvo būdingi ne tik ekonominiai, bet ir religiniai nesutarimai [101]. Karaimai nei savo kalba, kuri priskiriama tiurkų kalbų kipčiakų grupei, nei tikėjimu (karaizmas, turintis islamo ir arabų filosofijos elementų, pripažino ir pripažįsta tik Senąjį Testamentą - Penkiaknygę), nei papročiais ir teise, kuri labai konservatyvi ir susijusi su religijos bei moralės normomis [102], nebuvo tapatūs su žydais talmudistais. Priešingai, karaimų religija susikūrė VIII a. kaip reakcija prieš rabinų Talmudą ir talmudistų buvo persekiojama. Dėl to Trakuose XIV a. įsikūrus karaimams, vargu ar žydų bendruomenė čia būtų galėjusi lygiagrečiai egzistuoti. Tad neabejotina, jog ten, kur istorijos šaltiniuose rašoma „Trakų žydai" ar „žydai karaimai", visur turimi galvoje tik karaimai [103]. O kad 1388 m. privilegija tikrai skirta karaimams, o ne žydams, rodo ir toks faktas. Kai 1692 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis Kukizovo miesteliui suteikė Magdeburgo teisės privilegiją, joje buvo parašyta, kad šio miestelio karaimai parodę valdovui ir Vytauto suteiktąją karaimams privilegiją [104]." (1, psl. 45-46)

Šios knygos autorių manymu, tik XVII a. žydai pabandė įsikurti ankstesnę politinę reikšmę praradusiuose ir ūkine prasme nusilpusiuose Trakuose, tačiau nesėkmingai, nes 1646 m. gruodžio 3 d. Vladislovo Vazos privilegijoje ir jo tos pačios dienos rašte Trakų vaivadai Aleksandrui Sluškai nustatytas draudimas „žydams rabinistams" gyventi šiame mieste buvęs veiksmingas:

„Trakų miestui nykstant, o tikriausiai ir gerokai ištuštėjus, į jį, matyt, pradėjo keltis žydai. Apie tai galima spręsti iš 1646 m. gruodžio 3 d. Vladislovo Vazos vėl patvirtintos privilegijos Trakų karaimams, kurioje šį kartą jau buvo pridėta, kad žydai rabinistai neturi teisės kokiu nors pretekstu Trakuose įsigyti namus, verstis prekyba ir apskritai ten gyventi [153]. Tos pačios dienos rašte Trakų vaivadai Aleksandrui Sluškai valdovas nurodė, kad žydai neseniai pradėję kurtis Trakuose, nors anksčiau ten niekada negyvenę. Tuo jie darą žalą karaimams, kurie turį privilegijų, suteikiančių jiems išimtinę teisę gyventi tame mieste. Valdovas vėl įsakė jokiu pretekstu neleisti žydams rabinistams atvykti į miestą, jame apsigyventi, išsinuomoti ar pirkti namus ir daryti žalą karaimų prekybai [154]. Draudimas žydams kurtis Trakuose pakartotas ir 1648 m. [155]. Galimas daiktas, kad draudimai šį kartą buvo veiksmingi, nes XVII a. viduryje apie žydų gyventojus Trakuose jokių žinių nėra. Žydai Trakuose neminimi ir 1654 m. liepos 27 d. Jonui Kazimierui tvirtinant Vladislovo Vazos 1633 m. dokumente suminėtas ir ankstesnes Trakų karaimų privilegijas [156]." (1, psl. 75-76)

Tačiau aukščiau pacituota pozicija yra sulaukusi pagrįstos kritikos.

Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė 1999-iais leidinyje „Lietuvos istorijos studijos" paskelbtame straipsnyje „Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai" pateikė duomenis, rodančius, kad žydų ir „Trakų žydų" supriešinimas, pastaraisiais laikant vien karaimus, yra nepagrįstas, ir šis terminas turėjo dvigubą prasmę - reiškė ir žydus, ir karaimus, kaip ir kitur Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pvz., „Lucko žydai" (interneto prieiga į šį straipsnį: http://www.lis.if.vu.lt/indexa694.html?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=35&ArchyvasKiekis=1).

Iš šios istorikės cituojamų šaltinių matyti, kad XV ir XVI a. „Trakų žydų" verslininkai bendradarbiavo su žydais rabinistais iš Kijevo ir kitų miestų bendruomenių:

„Toliau pateikiamų aktų turinys, jei kiekvieną Trakų žydą iššifruotume kaip karaimą, atrodytų keistokai, nors ir būtų taikoma frazė „verslas yra verslas". 1486 m. gegužės 9 d.(12) Kijevo, Vyšegrado ir Žitomiro muitines išsinuomojo Kijevo ir Trakų žydai: Simsi Kravčikas, Sadka ir Šamakas Danilovičiai, Kamodičius ir Rižka. Tų pačių metų birželio 17 d.(13) Putivlio muitus ir karčemas vėl išsinuomojo Kijevo ir Trakų žydai: Simcha ir Riabėjus, Sadka ir Šamakas Danilovičiai, Samodica ir Rižka. Paskutiniajame akte minimas Riabėjus yra vienintelis žinomas įtakingų XVI a. pirmosios pusės žydų kilmės verslininkų Jezofovičių šeimos pradininkas, kilęs iš Kijevo, o vėliau tapęs Brastos žydų bendruomenės nariu, kaip ir akte minimas jo brolis Simcha. Tačiau visų kitų verslininkų išpažįstamą religiją nustatyti sunku. Kaip ir iš verslininkų asmenvardžių neįmanoma atskirti Kijevo žydo rabinisto nuo Trakų žydo. Ne mažiau klaidina ir tai, kad Trakų žydai perėmė stambaus masto žydų kilmės verslininkams būdingą veiklos bruožą: lygiaverčių dalininkų kooperavimąsi versle. Štai 1525 m. gruodžio 20 d.(14) Brastos žydas Michelis Jezofovičius ir jo dalininkas Trakų žydas Ogronas Nachimovičius už 500 kapų grašių dvejiems metams išsinuomojo Minsko muitinę. Įvairių miestų bendruomenėms priklausančių žydų rabinistų ir Trakų žydų kooperavimosi versle pavyzdžių yra pakankamai." (2)

Straipsnyje pateikia ir daugiau duomenų iš Lietuvos Metrikos bei kitų šaltinių, rodančių, kad XVI a. Trakuose gyveno ir žydų bendruomenė, pvz.:

„Kad Trakuose greta karaimų buvo susibūrusi žydų bendruomenė, patvirtina 1533 m. lapkričio 11 d.(18) į LM įrašytas teismo sprendimas, pripažinęs teisėtu Brastos žydo Abraomo Michelevičiaus 18 kapų grašių ieškinį, iškeltą kunigaikčiui Rezanskiui. Akte labai nuosekliai aprašoma Abraomo Michelevičiaus priesaikos procedūra. Taigi Abraomas Michelevičius norėdamas susigrąžinti dar jo tėvo Brastos žydo Michelio Jezofovičiaus kunigaikščiui Rezanskiui paskolintus pinigus privalo „... tuo prisiekti pagal savo žydiškos teisės paprotį ir pagal jų privilegijas, kaip valdovo Statute aprašoma..."(19) Savo ruožtu teismas nustatė priesaikos laiką ir vietą: „... ketvirtą dieną, žydui pirmadienį, švento Martyno išvakarėse, sinagogoje Trakuose..."(20) „...Ir tuo laiku Avraška, žydas, buvo Trakuose ir buvo pasirengęs tuo prisiekti, ir sinagogoje apsistojo ir rabinui prisistatė, ir užsirašė, ir pilies pareigūnui apie savo atvykimą pranešė ir tuo tikslu užsirašė, ir laukė kunigaikščio Rezanskio, betgi paties Rezanskio nebuvo ir nevedė [Rezanskis] jo prisiekti. Ir kada jie jau iš Trakų važiavo, artėjant vakarui sutiko kunigaikščio Rezanskio tarną, kuris jiems pasakė, kad važiuoja to žydo priesaikos stebėti..."(21) Trakų, kaip Abraomo Michelevičiaus priesaikos vietos, pasirinkimas nėra klaidingas ar atsitiktinis. Vytauto Didžiojo privilegijoje žydams numatyta žydų priesaika prie sinagogos durų. Todėl nestebina, kad Brastos žydo Michelio Jezofovičiaus sūnaus ir prozelito LDK iždininko Abraomo Jezofovičiaus sūnėno, Abraomo Michelevičiaus ir kunigaikščio Rezanskio bylos svarstymui vykstant Vilniuje, kur tuo metu dar nebuvo žydų bendruomenės, paaiškėja, jog arčiausiai Vilniaus esanti Trakų, bet ne kuri nors kita sinagoga, juo labiau kad etninėje Lietuvoje XVI a. pirmojoje pusėje iš tikrųjų nebuvo žydų bendruomenių. Akte fiksuotas sinagogos, kaip pagrindinio bendruomenės egzistavimo rodiklio, buvimas Trakuose 1533 m. atitinka teiginį, kad Trakuose, greta karaimų bendruomenės, buvo įsikūrę žydai rabinistai, o jų bendruomenė buvo vienintelė etninėje Lietuvoje iki pat XVI a. 7-ojo dešimtmečio. Trakų žydų bendruomenės egzistavimo tęstinumą įrodančių faktų LM ir kituose žydų istoriją LDK atspindinčiuose šaltiniuose yra kur kas daugiau. Jų pakanka atskleisti ir šiuo metu istoriografijoje taikomo termino Trakų žydas aiškinimo vienareikšmiškumą." (2)

Šie ir kiti duomenys leidžia dr. J. Šiaučiūnaitei-Verbickienei teigti, kad žydų bendruomenė Trakuose gyveno gerokai anksčiau, nei mano autoriai, pavadinimą „Trakų žydai" taikantys vien karaimams:

„Trakų žydų bendruomenės paminėjimai greta tikrai žydiškų bendruomenių visą XVI a. bei dalyvavimas mokant LDK vaado skirtus mokesčius XVII a. pirmojoje pusėje įrodo Trakų žydų bendruomenę buvus dar iki 1646 m.(30) Vladislovo Vazos paskelbtą žydų ekonominės veiklos suvaržymą Trakuose. O tai istoriografijoje(31) vertinama kaip karaimų prašymu įvykdyta didžiojo kunigaikščio sankcija prieš tik pradedančius tuštėjančiame mieste kurtis žydus. Tačiau pačiame Vladislovo Vazos „Draudime", išskyrus pastebėjimą, jog žydai savinasi karaimams suteiktas lengvatas ar prekiauja pažeisdami karaimų privilegijas, nėra net užuominos, kad jie gali būti naujakuriai Trakuose. 1646 m. Vladislovo Vazos privilegija Trakų karaimams, pirmą kartą aiškiai apibrėžianti Trakų žydo prasmę - žydas karaimas ir žydas rabinistas - dar kartą patvirtina žydų bendruomenės egzistavimo Trakuose faktą." (2)

Dar daugiau - dr. J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės manymu, dėl klaidingai suprastos „Trakų žydo" sąvokos istoriografijoje buvo supainioti Vytauto Didžiojo privilegijos žydams ir 1441 m. Kazimiero privilegijos Trakų karaimams savininkai. Anot istorikės, ir šių privilegijų turinio analizė, ir kiti duomenys rodo, kad tai „dvi skirtingos skirtingoms, bet dažniausiai tuo pačiu terminu „žydas" šaltiniuose įvardijamoms tautinėms grupėms suteiktos didžiųjų kunigaikščių privilegijos": „Trakų žydams - Vytauto Didžiojo privilegija (kaip ir visoje LDK), karaimams - Kazimiero suteikta savivalda".

Kaip pacituotame straipsnyje pažymėjo istorikė, nauja „Trakų žydo" traktuotė - žydas ir karaimas - gali atverti naujus Trakų istorijos aspektus ir jų tyrimo galimybes, suvokiant Trakus kaip pirmąjį etninės Lietuvos miestą, priglaudusį karaimų ir žydų bendruomenes.

1646 m. - XVIII a. pabaiga: žydams uždraustas miestas ir pavieniai bandymai apeiti draudimą

1646-iais Vladislovui Vazai suvaržius žydų ekonominę veiklą ir uždraudus jiems gyventi Trakuose, iki pat XVIII a. pabaigos nėra duomenų apie jų bendruomenę šiame mieste - tik apie pavienius bandymus čia įsikurti.

Minima, kad laikydamiesi jiems nustatyto draudimo žydai po 1654-iais prasidėjusio karo su Rusija ir Švedija kūrėsi kituose nusiaubtuose Lietuvos miestuose, bet ne Trakuose:

„(...) negausiems karaimams, kurie dar per karą ir po karo vėl pradėjo verstis prekyba ar kitokia komercine veikla, ėmė trukdyti žydai, patys į ištuštėjusius Trakus dėl valdovų draudimo negalėję atsikelti, bet įsikūrę kituose sugriautuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Pavyzdžiui, 1661 m. laikinai apsigyvenę Raguvoje, Vilniaus žydai neleido Trakų karaimui Jokūbui Kobeckiui rinkti karčemų mokesčio [14], darė jam kitas skriaudas [15]." (1, psl. 100)

Išimtinę karaimų teisę gyventi Trakuose patvirtino ir 1714-iais tarp žydų ir karaimų sudarytas susitarimas - iš to spėjama, kad XVIII a. pradžioje kraštą nusiaubus vidaus karui, Švedijos ir Rusijos kariuomenių okupacijai ir apie pusę Lietuvos gyventojų pražudžiusiam 1708-1711 m. badui ir marui, žydai bandė kurtis šiame mieste:

„Jau šiek tiek beatsigaunąs po XVII a. vidurio karų, XVIII a. pradžioje Trakų miestas vėl labai nukentėjo. Galimas daiktas, kad tada į jį, kaip ir į kitus Lietuvos miestus bei miestelius, bandė keltis žydai - iš jų šaltinių matyti, kad 1714 m. tarp Trakų karaimų ir žydų buvo sudarytas susitarimas, patvirtinantis išimtinę karaimų teisę gyventi šiame mieste [57]. Susitarimas buvo pakartotas 1719 metais." (1, 103)

XVIII a. antroje pusėje skurdas privertė karaimus parduoti dviems žydams teisę laikinai įsikurti Trakuose, kuriuos, kaip ir kitus Lietuvos miestus, alino prievolė išlaikyti savavaliaujančią Rusijos kariuomenę, Čartoriskių parsikviestą į Lietuvos ir Lenkijos valstybę:

„Apie blogą šių senųjų Trakų gyventojų būklę reikėtų spręsti iš 1774 m. karaimų leidimo laikinai apsigyventi Trakuose dviem Vilniaus žydams už 18 auksinių per metus [83], nors dar 1760 m. tarp karaimų ir žydų buvo patvirtintas [84] 1714 m. susitarimas, kuriuo pripažinta išimtinė karaimų teisė gyventi Trakuose." (1, psl. 106)

1788-iais kilo karaimų nepasitenkinimas dėl vieno Trakuose apsigyvenusio žydo:

„Pagerėjus karaimų ekonominei būklei, matyt, pasikeitė jų požiūris į santykius su žydais: 1788 m. karaimų vaitas Samuelis Labanosas su kitais bendruomenės nariais iškėlė bylą miesto vaitui Juozapui Jagminui, burmistrui Pranciškui Golavskiui ir magistratui dėl to, kad buvęs burmistras Juozapas Kalenda savo namuose miesto pakraštyje leido apsigyventi žydui, kuris vertėsi prekyba ir tuo darė žalą karaimams. Karaimai kelis kartus kreipėsi į magistratą, tačiau šis nereagavo į jų skundus, taip pat ir į valdovų privilegijas, kuriose nurodyta, kad žydai Trakuose neturi teisės nei prekiauti, nei gyventi. Dėl to karaimai įteikė skundą Trakų žemės teismui [94]." (1, 107)

Šis konfliktas pranašavo netrukus prasidėjusias žymiai audringesnes kovas, kuriose arbitru tapo Rusijos valdžia, įsitvirtinusi Lietuvoje po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.

XIX-XX a.: nepaisant bandymų išvaryti - įsitvirtinimas Trakuose

Knygoje „Trakų miestas ir pilys" laikomasi nuomonės, kad žydų bendruomenė Trakuose pradėjo kurtis tik XIX a., kurio pabaigoje ypač sustiprėjo ir sudarė apie trečdalį gyventojų, o ankstesniais amžiais jos šiame mieste nebuvę. Nors šį požiūrį, kaip minėta, reiktų vertinti kritiškai, nes J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės paskelbti argumentai ir duomenys liudija apie žydų bendruomenės gyvenimą Trakuose jau bent XVI amžiuje, knygoje pateikta daug duomenų apie XIX a. procesus ir įvykius - žydų konkurenciją su karaimais, daugkartinius bandymus išvaryti žydus iš Trakų ir jų atkaklų siekį įsitvirtinti, nepaisant caro valdžios nurodymų išsikraustyti.

Trakų karaimams ir krikščionims pateikus skundus dėl žydų, kurie perėmę visą jų prekybą, Rusijos senatas 1925 m. ir 1834 m. nusprendė, kad Trakuose turi teisę gyventi tik karaimai, o žydams liepta išsikelti, bet jie, regis, neskubėjo to daryti - 1859-iais gorodničiui net pagrasinta atleisti iš pareigų ir atiduoti teismui, jeigu neiškeldinsiąs jų per 7 dienas - ir pasiekė, kad apie 1862-uosius draudimas būtų panaikintas:

„Apie tai, kad pirmieji žydai Trakuose apsigyveno 1800 m., sužinome iš miesto magistrato pranešimo žemės teismui. Žydams kurtis padėjo ir kai kurie karaimai, pardavę jiems savo namus (pavyzdžiui, Juozapo Kobeckio parduotame žydų bendruomenei sklype buvo pastatyti jų maldos namai): tokių pardavimų ir pirkimų niekas nedraudė. Žydų skverbimąsi į Trakus tikriausiai paskatino 1804 m. Rusijos senato nutarimas leisti jiems prekiauti tik miestuose ir miesteliuose [19], uždraudžiant verstis žemės ūkiu. Žydų migraciją į Lietuvos miestus bei miestelius, tad ir į Trakus, skatino ir tai, kad Rusijos užsienio prekyba nuo XIX amžiaus pradžios daugiausia vyko per Baltijos jūros uostus (85% importo ir 91% eksporto). Dėl to pagyvėjo prekybos tranzitas svarbiausiais Lietuvos keliais, padidėjo miestų ir miestelių komunikacinė reikšmė, galimybės plėtoti prekybą. 1811 m. Trakuose jau gyveno 17 žydų šeimų (55 žmonės), kurie priklausė Valkininkų kahalui [20]. Tuo tarpu tais pačiais metais tesurašyta 42 karaimų šeimos su 169 žmonėmis, iš jų 19 šeimų buvo neseniai atvykusios iš Upytės apskrities [21]. Matydami, kad žydai vis labiau įsitvirtina Trakuose, karaimai, iš pradžių gal nekreipę į tai didesnio dėmesio, netrukus jau ėmė skųstis magistratui, jog jie esą priversti mokėti mokesčius už smuklę ("kabak"), nors karaimų Trakuose mažai begyvena. Jeigu magistratas leidęs žydams apsigyventi Trakuose, tai tegu jie už smuklę ir moką [22]. Galimas daiktas, jog žydai karaimams pradėjo trukdyti ir dėl to, kad tada, kai karaimų kiek padaugėjo ir jie ekonomiškai kiek sustiprėjo, abiems bendruomenėms jau nebeužteko Trakuose menkos ūkinės veiklos sferos. Žydų šaltiniai nurodo, kad karaimai pareikalavę iškeldinti žydus iš Trakų 1809 m., bet tada nieko nelaimėję [23]." (1, psl. 137-138)

"1822 m. Trakų karaimai pakartotinai iškėlė klausimą dėl žydų rabinistų iškeldinimo iš Trakų [55], tačiau ne visai aišku, kokie buvo to rezultatai. Matyt, karaimai tuo laiku dar nieko nelaimėjo, nes 1824 m. jau miesto krikščionys padavė prašymą carui Aleksandrui [56], nurodydami, kad atsikėlę į Trakus žydai paėmė į savo rankas visą krikščionių bei karaimų prekybą. Jie siūlė, remiantis karaimams suteiktomis Lenkijos ir Lietuvos valdovų privilegijomis, garantavusiomis išimtinę jų teisę gyventi Trakuose, iškeldinti žydus iš miesto. Prašymą pasirašė miesto galva Antanas Reminkevičius, buvę burmistrai J. Radzevičius, M. Čerepovičius ir kiti, iš viso 25 asmenys. Karaimų skundų, palaikomų ir Trakų krikščionių, svarstymai ir juridinis nagrinėjimas baigėsi tuo, kad 1925 m. karaimų teisių ir žydų apsigyvenimo Trakuose klausimą svarstė Rusijos senatas. Jis nutarė, kad Trakuose turi teisę gyventi tik karaimai [57]." (1, psl. 140)

"1825 m. Trakų miesto magistrate buvo užsiregistravę keli smulkiomis prekėmis prekiaujantys trečios gildijos pirkliai: kraimas Markas Špakovskis laikė dvi krautuves ir gėrimo pardavimo mieste monopolį (buvo visų smuklių atpirkėjas), žydas Ševeliovičius - 3 krautuvėles, o Efroimas Mopasovskis - bilijardą ir krautuvėlę. Bilietus prekybai buvo nusipirkę ir dar du miestiečiai (karaimas Saliamonas Kobeckis ir žydas Chackelis Zabludnas) [71]. Trakuose plito spekuliacija: žydai ir karaimai, prieš miesto užkardą supirkę atvežamas prekes, perpardavinėdavo jas brangiau. Už miesto užkardos karčemoje gyvenantis Mendelis įrengė lentpjūvę, prie kurios nupirktą medieną veždavo parduoti į Vilnių; todėl atvažami į Trakus parduoti medžiai nepasiekdavo miesto, nors buvo reikalingi miestiečių statyboms [72]." (1, psl. 142)

"1834 m. Senatas priėmė galutinį sprendimą iškeldinti žydus iš Trakų [82]. Nors žydai (nurodoma jų buvus 192, o karaimų - 172 [83]) kreipėsi į carą, aiškindami, kad karaimų žemių jie nebuvo įsigiję, o tik pirkę po gaiso tuščius sklypus iš krikščionių, jų prašymas leisti pasilikti buvo atmestas; 1835 m. sausio 7 d. caro nurodymu žydai iš Trakų turėjo išsikraustyti [84]. Apie tai 1936 m. Valstybės tarybos pirmininkas pranešė Vilniaus generalgubernatoriui, pabrėždamas, kad kartu patvirtintos ankstesnės karaimų privilegijos; Trakuose įsikūrę ir teisėtai įsigiję nekilnojamąjį turtą žydai turėjo išsikelti per 5 metus, neturį nuosavų namų- per metus, o sudarę įvairius kontraktus - per du mėnesiuspasibaigus kontraktų terminui [85]. Tačiau žydai iš Trakų išsikraustyti neskubėjo. Tik 1838 m. jie kreipėsi į carą, prašydami liesti kurtis "naujai steigiamame Zarasų mieste" [86]. Policijos departamentas pranešė vidaus reikalų ministrui, kad neprieštarauja, jog žydai iš Trakų persikeltų į Zarasus, kur yra mažai gyventojų, nes miestas tik kuriasi; tai galima leisti ir be šio miesto kahalo sutikimo, su sąlyga, jeigu persikeliantieji galės pasistatyti namus [87]." (1, psl. 142)

"1858 m. mieste nurodoma 219 katalikų, 485 karaimai, 185 stačiatikiai, 46 sentikiai; apie žydus tepasakyta, kad jie gyvena visuose miestuose ir miesteliuose, išskyrus Trakus, nes čia pagal karaimams duotą privilegiją žydams gyventi esą uždrausta [117]. Matyt, tada jau iš Trakų galėjo būti išsikėlę ne tik anksčiau čia gyvenę žydai, bet ir iki 1852 m. vėl įsikūrusios 4 šeimos, kurioms gyventi Trakuose buvo leidusi vietos valdžia. Šiuos žydus iškeldinti karaimai pareikalavo dar 1852 m., tačiau tik 1859 m. Vilniaus gubernijos valdyba pranešė generalgubernatoriui, kad ji ne kartą tai įsakiusi gorodničiui, o dėl žydų įleidimo pareiškusi jam griežtą papeikimą. Jei gorodničius per 7 dienas žydų neiškeldinsiąs, būsiąs atleistas kaip nevykdantis įstatymų bei vyresnybės nurodymų ir atiduotas teismui [118].

Galimas daiktas, kad XIX a. šeštajame dešimtmetyje minėtosios 4 žydų šeimos buvo iškeldintos iš Trakų, tačiau netrukus situacija žydų atžvilgiu pasikeitė. Dar nuo 1855 m. žydai rūpinosi gauti leidimą Trakuose gyventi [119], o 1862 ar 1963 m. ankstesnis draudimas jiems čia kurtis buvo atšauktas [120]. Atrodo, kad tai sietina su svarstytu, bet neįgyvendintu Trakų karaimų iškėlimu į Tauridės guberniją [121]."
(1, psl. 146)

Duomenys iš Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomo H. Agranovskio mašinraščio "Iz istorii onošenii Trakaiskix evreev i karaimov", kurį svetainėje www.zydai.lt paskelbtoje informacijoje cituoja Milda Jakulytė-Vasil (4), rodo, kad prie draudimo panaikinimo galbūt prisidėjo ir Trakų krikščionys, kurie 1858-59 m. pateikė kelis prašymus leisti žydams įsikurti mieste, nes be jų apmiręs verslas ir tapę sunku gyventi:

"Tačiau netikėtai į žydų-karaimų konfliktą įsimaišė dar viena pusė - trakiškai krikščionys. 1858-1859 m. buvo parašyti mažiausiai 4 trakiškių krikščionių prašymai apie būtinybę žydams gyventi Trakuose. 1858 m. sausio 11 d. prašyme jie rašo: „šiuo metu [mes] neturime galimybės gauti Trakuose netgi už aukščiausią kainą maisto produktų atsargų, gresiant gaisrams ir nesant mieste kaminkrėčių, kenčiame trūkstant siuvėjų ir stiklių, nes žydai iš miesto išvaryti, o versle iš karaimų nėra naudos...". Toliau prašyme kalbama apie siekį „...leisti nors laikinai gyventi Trakuose žydams, prekiaujantiems naudingomis atsargomis ir patyrusiais įvairiuose versluose [...], arba kitu atveju, trūkstant viso to, turėsime patirti visišką nuskurdimą ir netekti daug lėšų". (33) Kad Trakuose trūksta žydų pastebėjo ir pro juos keliavęs Vladislovas Sirokomlė: „Lėtas nerangus karaimų būdas prisideda prie to, jie tokie neturtingi. Smulki prekyba žydų talmudistų kuriems čia gyventi uždrausta nepagyvina miesto gyvenimo. Trūksta beveik visų pragyvenimo dalykų. Nors ir nemalonu, bet tenka pageidauti, kad žydai, tas neišvengiamas blogis, vėl gautų teisę gyventi Trakuose. [...] būtų galima lengvai ir pigiai įsigyti reikalingiausių daiktų." (34)"

Pagal knygoje "Trakų miestas ir pilys" pateiktus statistikos duomenis, 1868-iais žydų bendruomenė sudarė daugiau nei 29%, 1870-iais - apie 24%, o 1897-iais - apie 34% Trakų miestiečių:

„1868 m. statistikos duomenys liudija, kad prie Trakų miesto tada buvo prirašyta 4950 gyventojų: 3896 „laisvieji Rusijos žemdirbiai", 110 „piliečių", 476 karaimai ir kiti [131]. Dauguma šių žmonių gyveno apskrityje ir net kitose gubernijose („laisvieji Rusijos žemdirbiai"), o mieste tebuvo 1792 gyventojai: 640 katalikų, 530 žydų, 350 karaimų, 244 stačiatikiai, 19 mahometonų, 6 sentikiai ir 3 evangelikai liuteronai. Kaip matyti, Trakų gyventojų gerokai padaugėjo, po 1863 m. mieste gana greitai susidarius palyginti didelei žydų bendruomenei, kuri vis augo: 1869 m. jau buvo 550 žydų (jie turėjo sinagogą ir maldos namus), o karaimų skaičius nesikeitė [132]." (1, psl. 147)

„1870 m. Trakuose surašytas jau 2191 gyventojas (1383 miestiečiai, 311 valstiečių, 218 dvarininkų, 17 pirklių; buvo 932 katalikai, 533 žydai, 396 karaimai, 313 stačiatikių, 14 mahometonų, 3 evangelikai) [136]. Konstatuota, kad Trakai vienas iš neturtingiausių gubernijos miestų, kurio gyventojai verčiasi žemdirbyste ir daržininkyste; pramonės beveik nėra (tik alaus darykla), o prekyba dėl Vilniaus artumo menka. Mieste yra 178 namai, 39 krautuvės, 2 mokyklos (apskrityje - 15), bažnyčia, kenesa, sinagoga, cerkvė. Kitais duomenimis [137], paskelbtais 1871 m., o apibūdinančiais ne vėlesnę negu 1870 m. būklę, Trakų mieste buvę 2238 gyventojai ir 240 pastatų, t. y. daugiau, negu nurodyta 1880 m. (tada surašyti 178 namai su 2174 žmonėmis, iš jų 585 žydai ir 434 karaimai, 39 krautuvės, 2 mokyklos, pašto ir telegrafo stotis, mažas bravoras) [138]." (1, psl. 147-8)

„1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Trakuose buvo 3240 gyventojų [151]. Žinios apie gyventojų tautybes nevienodos. Pagal oficialiąją to meto statistiką žydų buvę 1112, arba 34,3% [152], tuo tarpu vėliau lenkų autorių pateikiami duomenys kitokie: J. Tochtermanas [153] žydų tenurodo 22,2%, karaimų - 10,6, baltarusių - 8, totorių - 2,6, lietuvių - 0,9%, matyt, tam, kad būtų galima padidinti lenkų - 27,6%; rusų duoda - 27,2%." (1, psl. 149)

1914-ųjų duomenimis, žydai sudarė 20,75% Trakų gyventojų: „Nepaisant revoliucijos, nuo XX a. pradžios Trakai jau gana greit didėjo - 1907 m. nurodyta esant 4588 gyventojus [159], o 1914 m. - 4915 (2913 katalikų, 1035 stačiatikius, 1020 žydų, 585 karaimus, 45 mahometonus, 34 sentikius, 3 evangelikus liuteronus (...)". (1, psl. 149)

Nurodoma, kad 1919-iais Trakuose gyveno 1886 žmonės, iš jų 446 žydai (24,7%), o XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Trakus tyręs Janas Tochtermanas (Jan Jerzy Tochtermann, 1907-1952) 1935-iais Vilniuje išleistame darbe "Trakai. Antropogeografinė apybraiža" ("Troki. Zarys antropogeograficzny"; interneto prieiga: http://www.seniejitrakai.lt/assets/Rasos/16940.pdf) rašė, kad 1931-iais žydai sudarė 14,6% visų miesto gyventojų ir laikė savo rankose prekybą, karaimų buvo 7,6%, jie vertėsi daržininkyste, krikščionys daugiausiai gyveno iš žemės ūkio (1, psl. 208; 5, psl. 15-17).

1935 m. J. Tochtermano schemoje pažymėta, kur Trakuose gyveno lenkai, žydai ir karaimai - mėlynai paryškinome žydų gyventas miesto dalis:


Kitoje J. Tochtermano schemoje pažymėti ir Trakuose gyvenusių žydų namai, interneto prieiga:
Tochtermanas namai.

Ką žinome apie Trakuose gyvenusios žydų bendruomenės narius ir jų veiklą

Įvairiuose šaltiniuose fragmentiškai pateiktus duomenis apibendrino M. Jakulytė-Vasil, nurodžiusi, kad daugiausiai žinių turime apie laikotarpį nuo XIX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo:

"1825 m. žydas Ševeliovičius laikė 3 krautuvėles, o Efroimas Mopasovskis - bilijardą ir krautuvėlę. Bilietus prekybai buvo nusipirkęs ir žydas Chakielis Zabludas. (66) Trakuose plito tarpininkavimas: žydai ir karaimai, prieš miesto užkardas supirkę atvežamas prekes, perpardavinėdavo jas brangiau. Už miesto užkardos gyvenantis Mendelis įrengė lentpjūvę, prie kurios pirktą medieną veždavo parduoti į Vilnių. (67)

Siekdami vystyti verslą miesto gyventojai stengdavosi perstatyti savo namus, įrengti juose krautuvėles ar smukles, į kurias būtų patogu įeiti iš gatvės. Pvz., žydė Srolova 1827 m. perdirbo savo namą į „šinką". (68)

Trečiuoju bendruomenės egzistavimo etapu Trakuose iš viso veikė šiek tiek virš 100 įmonių, apie trečdalį jų priklausė žydams. Čia 1883 m. žydams priklausė: 9 karčiamos, parduotuvėlių - 16, malūnai - 4, smuklę ir parduotuvėlę laikė vaistininkas Šeras (vaistinės apyvarta 1200 rb., pelnas 600 rb. (69)), dirbo kepurininkas, batsiuvys ir kiti. (70) Be to, dar veikė ir apie 13 jokioms gildijoms nepriklausančių prekybos įmonių. (71) 1886 m. ežerų nuomotojas Malka Kucas samdė 4 žvejus. 1886 m. minima batsiuvių dirbtuvė (žydas šeimininkas ir 2 darbininkai) (72). Trakų žydai mokėsi ir auksakalystės amato, kaip, pvz., Bekeris Aizikas, Trakų miestietis. 1880 m. gruodžio 1 d. įrašytas 4 su puse metų mokiniu pas Vilniaus juvelyrą Mošę Medaiskį Golperis Icikas, kurį 1876 m. sausio 19 d. Vilniaus auksakalių cechas pripažino meistru ir įrašė į cecho meistrų knygą. (73
)

Remiantis 1897 m. surašymu, Trakuose dirbo pavieniai 202 žydai ir 74 žydės, bei jų šeimos nariai - 156 vyrai ir 302 moterys. Vyrai daugiausiai užsiiminėjo drabužių siuvimu, smulkia prekyba; moterys daugiausiai dirbo tarnaitėmis, drabužių siuvėjomis, kailių, odos apdirbėjomis. (74)

Tarpukariu, kaip rašo J. J. Tochtermanas, apie 80 procentų trakiškių užsiiminėjo žemės ūkiu ar daržininkyste. (75) Jo teigimu, žydų Trakuose buvo beveik 20 procentų, tad galima daryti išvadą, kad beveik kiekvienas žydas, gyvenęs Trakuose, užsiiminėjo prekyba ir amatais. (76) Jo duomenimis, Trakuose veikė virš 40 parduotuvių, kurios koncentravosi Vilniaus gatvėje (dab. Vytauto) tarp bažnyčios ir cerkvės (77), kaip tik ten, kur ir buvo žydų gyvenama teritorija. Mums pavyko sudaryti nepilną šių parduotuvių sąrašą. (Lentelė 2)."
(4)

M. Jakulytės-Vasil sudarytas iki Antrojo pasaulinio karo Trakų mieste veikusių žydų parduotuvių sąrašas (eilės numeris, savininko pavardė, parduotuvės pobūdis):

1. Bavarskis Chaimas - smulkios prekės

2. Brylienė Šeina - mėsa
3. Chydlo Chana - kepykla (nuo 1919 metų)
4. Cvi Simonas - smulkios prekės
5. Cvikas Zelikas - smulkios prekės
6. Dunimavičius Braina - alkoholiniai gėrimai
7. Geršveldienė Gita - manufaktūra
8. Giseras Levas - smulkios prekės
9. Gluchas Berelis - duonos gaminiai/kepykla (nuo 1910 metų)
10. Gluchas Joselis - smulkios prekės
11. Grajch Sonia - mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė Nr. 20)
12. Inzelis Arija - maistas ir gėrimai (Vilniaus gatvė Nr. 44)
13. Klausmerienė Estera - smulkios prekės
14. Klotas Rafaelis - smulkios prekės
15. Kovarskienė Feiga - smulkios prekės
16. Kucas Šimelis - smulkios prekės
17. Levinas Giršas - mėsa
18. Malcmanas Davidas - smulkios prekės
19. Milneras Hiršas - smulkios prekės
20. Milneras Icikas - smulkios prekės
21. Minkinas Joselis - manufaktūra
22. Potapavičius Chaimas - smulkios prekės
23. Rabinas Joselis - mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė Nr. 20)
24. Rudnickienė Gita - smulkios prekės
25. Sandlerienė Freda - smulkios prekės
26. Stražas Icikas - smulkios prekės
27. Šubas Abramas - smulkios prekės
28. Videckas Abromas - maistas ir gėrimai
29. Videckis Borisas - gėrimai (Vilniaus gatvė Nr. 18)
30. Zavinovna Chana - mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė Nr. 20)

XIX a. pradžioje Trakuose veikusi religinė žydų mokykla paminėta 1831 ir 1842 m. surašymuose, bet, anot M. Jakulytės-Vasil, nepavyko rasti duomenų apie tokią mokyklą po 1863 m., kai žydai atgavo teisę gyventi mieste. Iš 66 mokinių, kurie 1886 m. mokėsi Trakų apskrities dviklasėje mokykloje, 7 buvo žydai, o ją reorganizavus į triklasę, 1902-iais iš 90 vaikų buvo 10 žydų. Kaip nurodyta "Žydų enciklopedijoje", 1915 m. Trakuose buvo atidaryta žydų mokykla, veikusi 2 metus, o tarpukariu, kai Trakai priklausė Lenkijai, mieste veikė religinė mokykla ir biblioteka (4).

Kaip nurodo M. Jakulytė-Vasil, tarpukariu Trakų gyvenime, bei, tikėtina, žydų bendruomenėje svarbūs asmenys buvo renkami į miesto tarybą ir magistratą. Nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. sausio veikusioje 8 narių miesto valdyboje buvo 2 atstovai žydai: Šimonas Kucas ir Chaimas Bunimovičius. 1919 m. gegužės 6 d. po rinkimų į miesto valdybą buvo išrinktas Chakielis Šapira. Tų pačių metų rugpjūčio 17 d. į miesto tarybą su lenkų sąrašu Nr. 5 pateko tas pats Chakielis Šapira, su žydų sąrašu Nr. 3 - Kadiš Klauzneris, Chaimas Bunimovičius ir Jankelis Kahanas, tačiau besitęsiant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės ir frontui priartėjus prie Trakų, 1920 m. liepą miesto taryba buvo išardyta. Lietuviams atkovojus Vilnių, buvo leista atstatyti buvusią miesto tarybą, ji veikė ir Lenkijos okupacijos metu. 1925 m. kovo 10 d. Trakuose įvykus naujiems tarybos rinkimams, į ją pateko 6 lenkai, 1 karaimas ir 3 žydai - Mejeris Klauzneris, Urjašas Brojde ir Šimonas Cvi. Po poros metų į miesto tarybą vėl pateko Mejeris Klauzneris ir Šimonas Cvi. (4)

M. Jakulytė-Vasil nurodo, kad pavyko rasti duomenų tik apie kelis Trakuose dirbusius rabinus: Zebi Hirš, Samuelio Salanto (Salanterio) iš Jeruzalės tėvas, buvo rabinas Trakuose XIX a. I pusėje, Benjaminas Friedmanas - 1865-1870 m. (vėliau dirbo Antakalnyje Vilniuje), o Leib-Hirš Percovič - tarpukariu, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai (4).

Ką žinome apie Trakų sinagogą

Daugiausiai duomenų turime apie sinagogą, pastatytą Trakuose apie 1862-uosius, paskutiniuoju žydų bendruomenės gyvenimo šiame mieste laikotarpiu, ir nugriautą 1966-iais, praėjus ketvirčiui amžiaus po žydų išžudymo.

Knygos „Trakų miestas ir pilys" skyriuje „Trakai nuo XVIII a. pabaigos iki pirmojo pasaulinio karo" rašoma:

„Aptariamuoju laikotarpiu Trakuose atsirado dar vienas didesnis statinys - sinagoga. Tiksli jos statybos data nežinoma, bet manoma, kad pastatas iškilo tarp 1862 - 1863 m., kai Trakuose buvo leista kurtis žydams, ir 1869 m., kai jau nurodyta gyvenus 550 žydų, turinčių ir sinagogą, ir maldos namus. Sinagoga buvo pastatyta į pietvakarius nuo miesto centro ir į vakarus nuo Vilniaus gatvės - prie Trakų gatvės, t. y. iki XIX a. vidurio apytuštėje teritorijoje, kurioje daugiausia ir kūrėsi į miestą atsikeliantys žydai. Nėra tikslių žinių, ar pirmoji ir vėlesnė sinagoga - tas pats pastatas. Ir vis dėlto manoma, remiantis gabaritų, tūrio ir formų analogijomis su kitais šios paskirties statiniais Lietuvos mažuose miestuose ir didesniuose miesteliuose (Dotnuvoje, Sedoje, Valkininkuose, Šiaulėnuose ir kitur), kad 1966 m. nuotraukoje matoma sinagoga (63 pav.) buvo statyta XIX a. antrojoje pusėje. Tai buvo gana monumentalus, didesnis už gretimus gyvenamuosius namus, stačiakampio plano medinis statinys su nedideliu įėjimo priestatu ir aukštu keturšlaičiu stogu. Fasadai konstrukcijos sumetimais buvo sutvirtinti tam tikrais tarpais išdėstytais statramsčiais; kiekvienoje dalyje tarp statramsčių buvo langas su lėkšta arka. Pastato šiaurės vakarų dalyje, kur buvo balkonas moterims, o pirmojo aukšto patalpos - žemesnės, buvo dvi eilės langų. Sinagoga uždarė Trakų gatvės perspektyvą, gerai derinosi prie gretimų namų, bet miesto panoramoje ir centre turėjo tik lokalinio akcento reikšmę." (1, psl. 183)

Kaip prisimena karaimė Raisa Kobecka, kurios tėvų namas buvo netoli šios sinagogos, po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia joje buvo įrengusi „Lietkoopsąjungos" sandėlį.

Turbūt vieninteliai išlikę šios sinagogos vaizdai - 1966-iais padarytos S. Mikulionio nuotraukos:




(Daugiau nuotraukų žr. teksto pabaigoje arba čia: Sunaikinta bendruomenė ir ištrinta atmintis: žydų gyvenimas Trakų mieste



Sinagoga buvo nugriauta 1966-iais. Kodėl - neaišku. 1969-iais parengtuose „Trakų senamiesčio rekonstrukcijos projektiniuose pasiūlymuose" (3) parašyta, jog tai įvyko „per nesusipratimą", R. Kobecka prisimena, kad tuo pat metu ten nugriauta ir daugiau namų - jų vietoje pastatytas sovietinis kvartalas, o interneto svetainėje www.zydai.lt paskelbtoje Mildos Jakulytės-Vasil parengtoje informacijoje nurodyta, jog „S. Mikulionis iškėlė kelias versijas: 1. sinagoga buvo begriūvanti ir išnešiota malkoms arba 2. nugriauta norint nutiesti Trakų gatvę." (4)

Sinagogos vieta yra pažymėta dviejose 1912 ir 1912-14 metais inžinieriaus K. Girdvainio sudarytose Trakų miesto plano schemose, iš kurių antroji informatyvesnė: nurodyti svarbesniųjų gatvių pavadinimai, sunumeruoti gyvenamieji namai, o iš visuomeninių pastatų pažymėti bažnyčia, cerkvė, kenesa, iždinė, žemės komisijos būstinė, paštas, sinagoga, miesto valdyba, valsčiaus ir miesto valdybos, miesto ligoninė ir kalėjimas.

Kaip nurodyta studijoje „Trakų miestas ir pilys", šioje schemoje „užfiksuotas visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų skaičius beveik atitinka kitų to meto šaltinių duomenis: 1914 m. mieste surašyta 330 pastatų (be ūkinių), iš jų 313 gyvenamųjų namų, 11 valdžios ir 5 „visuomeniniai" pastatai, bažnyčia, cerkvė, kenesa ir sinagoga [225]." (1, psl. 170)

Tiksliai nustatyti sinagogos vietą galima iš 1947-iais darytos aeronuotraukos, kurioje šį pastatą pažymėjome (interneto prieiga, kur paskelbėme didesnės rezoliucijos aeronuotrauką: http://www.seniejitrakai.lt/sunaikinta-bendruomen-ir-i-trinta-atmintis-yd-gyvenimas-trak-mieste/):



Kadangi šią aeronuotrauką gretinant su S. Mikulionio nuotraukomis ir kitais duomenimis galima visiškai tiksliai nustatyti paskutiniuoju žydų bendruomenės gyvenimo Trakuose laikotarpiu stovėjusios sinagogos vietą, TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos inicijuoti duomenų patikslinimą Kultūros vertybių registre.

Tačiau ši apie 1862 m. pastatyta sinagoga nebuvo pirmoji Trakuose. Aptardami klausimą, kada Trakuose pirmą kartą susikūrė žydų bendruomenė, citavome istorikų pateiktus XVI a. duomenis - jie liudija ir apie tuo laikotarpiu mieste stovėjusią sinagogą. Pvz., ji minima 1533 m. lapkričio 11 d. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime, kur nurodyta, kad ieškinį dėl negrąžintos skolos kunigaikščiui Rezanskiui iškėlęs Brastos žydas Abraomas Michelevičius privalo „prisiekti pagal savo žydiškos teisės paprotį ir pagal jų privilegijas, kaip valdovo Statute aprašoma", o teismas nustatė priesaikos laiką ir vietą: „ketvirtą dieną, žydui pirmadienį, švento Martyno išvakarėse, sinagogoje Trakuose". Trakai, kaip nurodė dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, pasirinkti ne atsitiktinai - priesaika prie sinagogos durų buvo numatyta Vytauto Didžiojo privilegijoje žydams, o Trakų sinagoga buvo arčiausiai Vilniaus, kur vyko šios bylos svarstymas ir kur tada dar nebuvo žydų bendruomenės (2).

Kur stovėjo ši pirmoji sinagoga, nėra žinoma. M. Jakulytė-Vasil kelia prielaidą, kad ji gali būti pavaizduota 1600 m. Tomo Makovskio Trakų graviūroje, kurioje pažymėtas pastatas su užrašu „Synagoga Judeorum":




Knygos "Trakų miestas ir pilys" autoriai šį T. Makovskio pažymėtą pastatą identifikavo kaip kenesą (1, psl. 90), laikydamiesi nuomonės, kad "Trakų žydais" ar "žydais" tuo laikotarpiu vadinti tik karaimai, o žydų bendruomenės Trakuose dar nebuvo. Kritiškai vertinant šį požiūrį ir atsižvelgiant į J. Šiaučiūnaitės-Verbickienės pateiktus argumentus, galima kelti klausimą, ar T. Makovskio graviūroje nėra pažymėta sinagoga, kaip mano M. Jakulytė-Vasil:

„Dažnai teigiama, kadangi karaimai buvo vadinami žydais, o žydai į Trakus atsikraustė daug vėliau, tai T. Makovskis savo graviūroje iš tikro nupiešė kenesą. (38) Tačiau, manytume, neatmetama versija, kad tai galėtų būti sinagoga. Ji nupiešta netoli totorių mečetės ir tai galėtų būti visai netoli tos vietos, kur buvo pastatyta ir mums žinoma XIX a. sinagoga. Kaip žinia, žydai stengdavosi statyti sinagogas toje pačioje vietoje, tad ši hipotezė visai tikėtina."(4).

Yra negausių duomenų ir apie sinagogą, stovėjusią XIX a. pradžioje: nurodoma, kad karaimo Juozapo Kobeckio parduotame žydų bendruomenei sklype buvo pastatyti jų maldos namai, minimi ir 1837 m. ataskaitoje (1, psl. 138 ir 144).

Trakų žydų bendruomenės sunaikinimas

Apibendrindama Holokaustą Trakų apskrityje tyrusių istorikų Neringos Latvytės-Gustaitienės (14) ir Arūno Bubnio (15) pateikus duomenis, M. Jakulytė-Vasil rašo:

"Iki 1941 m. rugpjūčio mėn. vietiniai žydai gyveno savo namuose. Tačiau jau 1941 m. liepos pabaigoje pradėta ruoštis žydų suvarymui į getus. Trakų apskrities viršininko nurodymu Trakų miesto burmistras privalėjo nedelsdamas atsiųsti projektą dėl žydų perkėlimo į izoliuotą vietovę. Prie projekto reikėjo pridėti miesto brėžinį, pažymint vietą, į kurią numatoma perkelti žydus bei gyvenamųjų pastatų talpumą (ar perkeliamieji galės ten sutilpti). (79) Rugpjūčio 1 d. apskrities viršininkui atsakyta, kad "žydus tektų apgyvendinti tame pat mieste, bet tik atskirame kvartale". Geto vieta buvo pasirinkta Bernardinų ežero pakrantėje. Ten stovėjo 4 dviaukščiai vasarnamiai, iš trijų pusių apsupti vandens. Čia rugsėjo pradžioje pateko ne tik Trakų, bet ir Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio, Lentvario žydai. (80) Iš viso į getą buvo nugabenta apie 400 Trakų miesto žydų.

1941 m. liepos 25 d. l. e. Trakų apskrities viršininko pareigas P. Mačinskas išsiuntė nurodymus Trakų miesto burmistrui ir visiems valsčių viršaičiams. Rašte nurodoma kiekvienoje žydų bendruomenėje įsteigti atstovybę, t. y. žydų tarybą. Ją turėtų sudaryti 5 proc. bendruomenės žydų ir joje būtų 3-12 asmenų. (81) Rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo išrinkta žydų taryba. Ją sudarė: Šimonas Kucas, Ovsiejus Levinas, Šimonas Cvi, Chaimas Bavarskis, Boruchas Bunivavičius, Izakas-Nochimas Galperinas, Gedeonas Klauzneris, Edmundas Levinskis, Cemachas Milikovskis, Leiba Percovičius, Chavonas Šneideris, Abraomas Šubas. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Šimonas Kucas, pavaduotoju Ovsiejus Levinas, sekretoriumi Cvi Šimonas. (82) Kaip matyti, šią tarybą sudarė svarbūs miesto bendruomenei asmenys, pvz. Šimonas Kucas dar 1919 m. buvo išrinktas į Trakų miesto valdybą, o Šimonas Cvi miesto taryboje dirbo nuo 1925 m., be to, kai kurie buvo žinomi mieste prekeiviai (žr. lentelę 2.). Kokias funkcijas atliko žydų taryba Trakuose ir ar vykdė vokiečių įpareigojimus, nežinoma. Manoma, kad šiuo atveju, jų išrinkimas turėjo asocijuotis žydams su ilgesniu getų egzistavimo užtikrinimu. (83)

Praėjus porai savaičių po geto įsteigimo, 1941 rugsėjo 30 d. vyrai, moterys, vaikai ir seneliai buvo surikiuoti kolonomis ir lydimi ginkluotos sargybos buvo nuvaryti į Varnikų mišką ir po patyčių sušaudyti. (84) Pagal K. Jägerio raportą 1941 m. rugsėjo 30 d. Trakuose buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai. (85)".
(4)

Holokausto aukų atsiminimai apie Užutrakyje veikusią darbo stovyklą

Nacistinės Vokietijos okupacijos metais Užutrakio dvaro sodyboje veikė darbo stovykla, kurioje dirbo nacių represuoti žydai - šio fakto šiandien nežino nei Trakų gyventojai, nei plačioji visuomenė, nieko apie tai nepavyko rasti ir istorikų tyrimuose.

Tačiau ši stovykla yra minima Holokausto aukų liudijimuose ir spaudai juos parengusių tyrėjų komentaruose, iš kurių žinome, kad ji pradėjo veikti nacių okupacijos pradžioje, 1941-ųjų rugpjūtį, kai dar nebuvo įsteigtas Vilniaus getas, kad Užutrakyje gyvenę kaliniai, tarp kurių buvo ir žinomų žydų bendruomenės narių, dirbo žemės ūkio darbus ir kasė durpes, kad 1943-iais iš Vilniaus geto jiems buvo suorganizuota mobilioji biblioteka, o Trakų vikaras Stanisław‘as Tyszka juos lankė ir drąsino, rizikuodamas užsitraukti valdžios nemalonę. Žemiau skelbiame kai kuriuos iš šių liudijimų.

1954-iais Johanesburge žydų išeivių iš Lenkijos Chelmo miesto išleistoje knygoje "Yizker-bukh Khelm" buvo paskelbti žydų literatūros tyrinėtojo ir rašytojo, 1925-iais Vilniuje įsteigto Žydų mokslinių tyrimų instituto bendradarbio Abraomo Aizeno (1909-1958; žr.: http://yleksikon.blogspot.com/2014/06/avrom-abraham-ayzen-ajzen.html) atsiminimai apie iš Chelmo kilusį to paties instituto bibliotekos ir archyvo darbuotoją, žydų raštijos palikimo ir tautosakos rinkėją bei tyrinėtoją Moišę Lėrerį, su kuriuo jis kartu kalėjo Užutrakyje. Pateikiame fragmentą iš internete paskelbto angliško šios knygos vertimo „Commemoration Book Chelm" („Chelmo atminimo knyga", prieiga internete: https://www.jewishgen.org/yizkor/chelm/Chelm.html\), kuriame ši stovykla įvardijama kaip koncentacijos stovykla:

"1941 ir 1942 metais aš ir Lėreris kartu dirbome Užutrakio koncentracijos stovykloje netoli Lentvario. Čia aš aiškiai pajutau, kad viską giliai permąstęs jis galiausiai susitaikė su mirtimi. Sulaukęs vos daugiau nei penkiasdešimties, atrodė kaip sunkiai sergantis senukas, sukumpęs, užgesusiomis akimis ir giliai įkritusiais skruostais. Regis, jo rezignaciją pajutę stovyklos niekšai ėmė tyčiotis. Ašaros kyla gerkle, kai prisimenu, kokia sunki našta buvo tyčia užverčiama ant jo sulinkusių pečių. Visi stengėmės jam padėti ir perimti dalį jo pareigų; jeigu jam tekdavo darbas prie durpių ar prekių iškrovimo, jaunesni mūsiškai bandė palengvinti naštą, užimdami jo vietą. Jis jautėsi už tai labai dėkingas ir rezignaciją papildė tam tikras švelnumas mums, noras mus paguosti ir pralinksminti. Ši meilė pakeitė jo charakterį ir ideologines nuostatas. Būdamas įsitikinęs komunistas, tapo tolerantiškas tikėjimui ir dalyvaudavo visuose stovykloje vykusiuose religiniuose susirinkimuose. Tarsi mostelėjus burtų lazdele dingo ankstesnis nervingumas, o jo vietą užėmė supratingumas, tėviškas atsidavimas stovyklos draugams ir net viltis. Iki šiol atsimenu jo susižavėjimą, kai Trakų kunigas Tiszka (kurį vokiečiai vėliau nušovė) mano pastangomis susidraugavo su stovyklos darbininkais, perspėdavo apie mums gresiančius pavojus ir turėdamas laisvo laiko užsukdavo pasimokyti hebrajų kalbos. Iš pradžių Lėreris nuogąstavo, kad kunigas esąs pašalietis. Vėliau, kai visi įsitikinome nuoširdžiu Tiszkos žmogiškumu, jis tarsi atgijo. "Regis, šioje žemėje dar liko dorų nežydų. O jeigu taip, tai ne viskas prarasta!", - sakė jis." (10)

Internete anglų kalba paskelbtame "Jidiš leksikone" nurodyta, kad M. Lėreris dirbo Užutrakyje 1941-1942 metais, o vėliau grįžęs į Vilnių tapo vienu iš geto bibliotekos pagalbininkų (žr.: http://yleksikon.blogspot.com/2017/06/moyshe-lerer.html). Kaip nurodyta 1945 m. užrašytame Meiro Slivkino liudijime, paskelbtame tame pačiame leidinyje „Commemoration Book Chelm", M. Lėreris mirė susirgęs 1944 m. koncentracijos stovykloje Estijoje, prie Narvos miesto, o paskutinėmis dienomis jį slaugė vienas iš pirmųjų Žydų mokslinių tyrimų instituto vadovų Zeligas Kalmanovičius (1915-1944), ten pat numiręs po kelių savaičių. Verta atsiminti, kad Z. Kalmanovičius taip pat yra susijęs su Trakų istorija: kaip leidinyje "Mokslo Lietuva" paskelbtame straipsnyje nurodė Gediminas Zemlickas, jis buvo vienas iš trijų geriausių to meto karaimų istorijos žinovų, į kuriuos dar 1939-iais vokiečių valdžia kreipėsi aiškindamasi, ar karaimai nėra žydai, ir kurių atsakymas padėjo apsaugoti karaimus nuo Holokausto. "Ekspertų garbei reikia pasakyti, kad jie palaikė iš Krymo kilusių Lietuvos ir Lenkijos karaimų kilmės iš tiurkų teoriją, tad jų sprendimas irgi buvo vienas iš labai svarbių, siekiant nuo holokausto išgelbėti okupuotų kraštų karaimus", - rašo G. Zemlickas.

Užutrakyje veikusi darbo stovykla minima ir prieš karą Varšuvoje bibliotekininku dirbusio, vėliau Vilniaus gete kalėjusio ir 1944 m. rugsėjį koncentracijos stovykloje Estijoje nužudyto Hermano Kruko dienoraštyje, kurį 1961-iais išleido JAV Jeilio universiteto leidykla pavadinimu „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos" („The Last Days of the Jerusalem of Lithuania").

Duomenis apie Užutrakį pateikė knygos rengėjai, išnašoje aiškindami H. Kruko dienoraščio 1942 m. rugpjūčio 25 d. įraše minimą trijų Vilniaus geto gyventojų sulaikymą - jie su geto vadovybės žinia pabandė nuvykti išsiaiškinti Užutrakyje veikiančios stovyklos sąlygas, bet pakeliui buvo sugauti ir uždaryti iš pradžių į kalėjimą Trakuose, o vėliau Vievyje.

"Užutrakyje, netoli nuo Trakų, grafams Tiškevičiams priklausiusiame dvare, buvo darbo stovykla, kurioje buvo dirbami žemės ūkio darbai ir kasamos durpės. Ši stovykla buvo įsteigta 1941 m. rugpjūčio pradžioje, ir Vilniaus žydai buvo siunčiami ten likus mėnesiui iki geto įsteigimo. Stovykla priklausė vokiečių Ostlando žemės ūkio susivienijimui. Tarp ten dirbusių buvo dr. Abraomas Aizenas, žydų akademinės gimnazijos matematikos mokytojas Lubocki, YIVO darbuotojas Moišė Lėreris, advokatas Gutmol, muzikantas Lichtmacher ir kiti", - paaiškinime nurodė H. Kruko dienoraščio rengėjai (12, psl. 346).

1943 m. sausio 10 d. įraše minima, kad sukurta Užutrakio darbo stovyklai skirta mobilioji biblioteka - deja, išsamesnis aprašymas neišliko, nes karo metais įvairiose vietose slėpto H. Kruko dienoraščio puslapiai toje vietoje buvo sugadinti ir tyrėjams nepavyko perskaityti viso tos dienos įrašo (12, psl. 447).

Užutrakio stovykla paminėta ir 2010-iais Jeruzalėje išleistoje Holokaustą išgyvenusio bei Vilniaus geto istoriją nuo jo įsteigimo iki sunaikinimo aprašiusio Mendelio Balberyszki'o (1894-1966) knygoje "Stipriau už geležį - Vilniaus žydų bendruomenės sunaikinimas 1941-1945, liudininko pasakojimas" ("Stronger Than Iron - The Destruction of Vilna Jewry 1941-1945, an Eyewitness Account"; nurodoma, kad pirmąją šių atsiminimų versiją jidiš kalba parašė autoriaus tėvas Theodore Balberyszki):

"Vilniuje veikiantis komitetas (1941-ųjų vasarą nacių valdžios reikalavimu sudarytas žydų komitetas, per kurį, kaip rašo M. Balberyszki, iš ankstesnių tarnybų atleisti žydai buvo paskirstomi į darbus, - vert. past.) pradėjo gauti iš aplinkinių vietovių - Kenos, Užutrakio, Czarna Gora (galbūt Juodšilių, lenkiškai Czarny Bór, matyt, klaida atsiminimuose - vert. past.) ir Baltosios Vokės - reikalavimus atsiųsti darbininkų žydų. Šiose vietose žydai buvo įdarbinami kasti durpes. Pirmosiomis savaitėmis darbo sąlygos buvo pakenčiamos, bet darbas labai sunkus. Jauni žydai, miesto jaunuoliai, savo gyvenime nematę durpių, noriai priimdavo pasiūlymą, tikėdamiesi užsidirbti pragyvenimui ir išvengti dideliame mieste laukiančių kančių. Jie neatsisakydavo ir vėliau, patyrę, kaip sunku dirbti pelkėse, iki pusės nuogam, kai darbo diena trunka nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Moterys taip pat imdavosi labai sunkių darbų. Beliko žavėtis šių jaunuolių ir moterų kantrybe. Per labai trumpą laiką jie tapo įgudusiais savo darbo specialistais. Tikėdamiesi užsitikrinti geresnę ateitį, prisitaikė prie velniškai sekinančio darbo ir kentė.

Darbas provincijoje turėjo tam tikrų privalumų. Mažesniuose miesteliuose buvo žymiai lengviau gauti maisto produktų, nusiperkant jų betarpiškai iš vietos gyventojų. Be abejo, tai buvo nelegalu ir daug jaunų žydų sumokėjo už tai gyvybėmis, bet ši prekyba tęsėsi - rinktis nelabai buvo iš ko. Bendravimas su vietiniais reiškė prasimaitinimą ne tik jiems patiems, bet ir tiems, kurie buvo likę mieste."
(13, psl. 43)

Aukščiau paskelbti duomenys liudija apie svarbų, bet lietuviams beveik nežinomą Užutrakio istorijos puslapį, todėl TINP direkcija prašo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos papildyti Užutrakio dvaro sodybos duomenis Kultūros vertybių registre informacija apie nacių okupacijos metais čia veikusią darbo stovyklą.

Šaltiniai:

1. Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991.
2. Šiaučiūnaitė-Verbickienė, J. Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua ar kas yra „Trakų žydai"? // Lietuvos istorijos studijos, 1999. Nr. 7. Prieiga internete: http://www.lis.if.vu.lt/indexa694.html?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=35&ArchyvasKiekis=1
3. Dvariškis V., Gailiušis G., S. Mikulionis. Trakų senamiesčio rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai. Vilnius, 1989 m. Kultūros paveldo centro archyvas, F. 5.
4. Interneto prieiga į svetainėje www.zydai.lt paskelbtą M. Jakulytės-Vasil parengtą informaciją:http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/724/
5. Tochtermann J. Troki, Zarys antropogeograficzny. Vilnius, 1935.
6. Zajančkovskis M. Pasakos proanūkiams. Trakai, 2012.
7. Paulauskas A. Trakų miesto kapinės XIX-XX a. // Kapinės - Lietuvos kultūros paveldo objektas. Tyrimai ir išsaugojimo problemos. Konferencijos, skirtos dr. St. Mikulionio atminimui, medžiaga. Kaunas, 2002.
8. Šimelevičienė E. Romain Gary ir jo šeima - Vilniaus istorijos dalis. Interneto prieiga į 2014 m. svetainėje www.bernardinai.lt publikuotą straipsnį: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-10-romain-gary-ir-jo-seima-vilniaus-istorijos-dalis/121545.
9. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Romain Gary ir jo šeima archyviniuose dokumentuose. Interneto prieiga į publikaciją, kurioje paskelbti dokumentai iš 2014 m. parodos: http://www.archyvai.lt/lt/lcva_parodos/lcva_virtualios_parodos/romain_gary/pratarme.html
10. Bakalczuk M. Yizker-bukh Khelm. 1954, Johannesburg. Internete paskelbtas angliškas vertimas "Commemoration Book Chelm (Poland)", prieiga: https://www.jewishgen.org/yizkor/chelm/Chelm.html\
11. Zemlickas G. Baltasis likimo žirgas raudona uodega // Mokslo Lietuva. 2012, Nr. 2, 3, 4, 6, 7.
12. Kruk H. The Last Days of the Jerusalem of Lithuania. 2002, Yale University Press.
13. Balberyszki M. Stronger Than Iron - The Destruction of Vilna Jewry 1941-1945, an Eyewitness Account. Jerusalem, 2010. Prieiga internete: https://books.google.lt/books?id=X_lQkTdML2QC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false
14. Latvytė-Gustaitienė N. Holokaustas Trakų apskrityje. 2002, Vilnius.
15. Bubnys A. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Trakų apskrityje // Voruta, 2002, lapkričio 9, Nr. 21(519).

Direktorius Gintaras Abaravičius

1966 m. S. Mikulionio padarytos Trakų sinagogos nuotraukos:



Senosios Trakų žydų kapinės, fotografuota 2019 m. rugpjūtį:

 

 

 

 

 

Antivirus Software for PC Protection

An antivirus program protects your PC alone is often not sufficient against the latestvirus tricks. Many computers are alreadyinfected. Only with the correct second-scanner tells you whether your PC is actuallyvirus free. A computer that is no protection on the Internet is an easy target formalicious programs. This is especially true for most popularWindows OS, which is attacked daily with hundreds of new viruses andworms. Read more...

Art, famous modern art painting

Especially like painted motifs, the artist in your painting, which are your works in this line present web gallery landscape paintings, Maritime Topics (water pictures, beach pictures, marine pictures), beautiful still life but also realistic flower paintings (especially large-scale sunflower Pictures, great poppy flowers pictures) Art lovers on the Search for more interesting abstract paintings will come at your expense. Read more...

Earn money online with affiliate

Money makes the world go round!- This sentence is certainly all of us a concept and so it's no surprise almost no one that most users who are active on the Internet, think at some point it to earn their own online presence with a few euros to do so.This is of course not yield any small home fortunes overnight, but it is quite possible that one or the other well-placed blog, a forum or other websites soon settles at least its cost of domain and hosting, and eventually so much yields that one can talk of earning money. Read more...

Lawyers and commercial business laws

Attorney designated so-called qualified lawyers who represent clients legally.Lawyers need a license from the Bar Association, the district in which they settle.Lawyers have a legal monopoly on legal services for individuals and businesses.The legal system in United States, sees the business lawyer as an "independent judicial body," ie, the lawyer is obligated not only his client, but also the legal system.It is forbidden, for example, that the lawyer argues in court the truth. In current case, the Federal Labour Court over the payment of a Entschdigung decided because of the neglect of a severely disabled applicant. Read more...

Jewelry: unique gemstone, silver, stainless steel and fashion

In our designs as pendants are often the subjects of our nature entnommen. In shop for silver you can buy necklaces, different types of silver chains, earrings and special solid stainless steel bracelets cheap.We have chains for men in line, and heavy rings of solid silver.Silver jewelry chains with crosses and heavy trailers with precious stones in antique style, complete the picture.For our silver is 995/1000 fine silver and used mostly all hand-crafted .Meter of elven chains, where you can select the desired length and the corresponding cover themselves for their silver. Read more...

Hints on buying a used vehicle

Should make sure the buyer both vehicle and vehicle registration letter templates.These documents provide a relatively simple overview of the used cars.For example, can be determined via the car radio, how many owners the car had been.The more owners, the car should be more thoroughly checked.As has often been waiting for a vehicle in a workshop or is inspected in the inspection checkbook.Inspections were carried out regularly, this is called "checkbook maintained vehicle." Read more...

Create a website - Quick and Easy!

Hi, this is unfortunately not fast with just the way you can tell from the many "home pages" that can not watch it.I have also made the experience not just the websites are rightly so quickly cobbled, hours of work were to follow, and the result-was solala.Finally, I can only say, take your time for making or buying a template from which the design is appealing.Read more...

GPS tracking device for a car

GPS tracking devices are part of a vehicle tracking system.The unit is installed in a vehicle or vehicles in the fleet, you want to capture.There are specially designed software on operational center with the help of which the owner or a third party can monitor the progress of the vehicles.The GPS technology is most commonly used for this purpose; GLONAS (The Global Navigation Satellite System) is used, however. Read more...

Best Workout Supplements for Building Muscle

We know that after a proper exercise and diet routine is important for building muscle.At the same time it is important that all the necessary nutrients needed to build muscles quickly consume.These nutrients may not be available from the diet alone.In this case, you have to go for nutritional supplements, also known as bodybuilding supplements, with their help in fast muscle. Read more...

Cyber Teacher for Internet slaves

Housewives, policemen - everyone is suitable as a teacher, a contribution by the American computer scientist David Gelernter in the FAZ is of 8February 2012, titled his plea for a cyber academy.Schools and universities would disappear and be replaced by net-based education systems and cyber courses.Lectures are a relic from the Middle Ages, and the network-basedonline degrees at education5is to sweep away. Read more...